Svarbius sprendimus dažnai nulemia nereikšmingos detalės

Uri Simonsohnas iš Pensilvanijos universiteto ir Franceska Gino iš Harvardo tirdami žmones išsiaiškino, kad jie vargiai remiasi kontekstine informacija priimdami tam tikrą sprendimą. Tai gali pasirodyti kaip privalumas, kuris leidžia priimti nešališką sprendimą. Tačiau šie mokslininkai aiškina, kad tai yra daugiau minusas, o ne pliusas. Jie sako, kad negebėjimas žvelgti plačiau iš tiesų lemia labiau šališkus sprendimus. Pavyzdžiui, teisėjas, bijodamas pasirodyti per švelnus, yra labiau linkęs kažką sodinti į kalėjimą, jei tą jau yra padaręs prieš tai.

Tirdami šią hipotezę, mokslininkai stebėjo priėmimo į aukštąsias mokyklas procesą. Universiteto atstovai kasmet kalbasi su šimtais kandidatų – vidutiniškai 4,5 per dieną ir vietą aukštojoje mokykloje gali pasiūlyti 40 proc. jų. Teoriškai, kandidato sėkmė neturėtų priklausyti nuo kitų, kurie jau kalbėjosi su universiteto atstovais. Tačiau mokslininkai įtarė, kad tiesa gali būti priešinga.

Jie tyrė 9 323 kandidatų interviu, kuriuos atliko 31 universiteto atstovas. Kandidatai buvo įvertinti balais nuo 1 iki 5. Vertinant buvo atsižvelgiama į įvairius faktorius, tokius kaip komunikaciniai gebėjimai, asmens veržlumas, gebėjimas dirbti komandoje, asmeniniai pasiekimai ir pan. Šie rezultatai buvo vertinami kartu su standartiniu GMAT testu

Dr. U.Simonsohnas ir dr. F.Gino įsitikino, kad jų prielaidos buvo teisingos. Jei tik ką klausinėto kandidato rezultatas buvo 0,75 taško ar daug didesnis už dar ankstesnio kandidato rezultatą, tuomet po jo einančio žmogaus rezultatas smukdavo vidutiniškai iki 0,075 taško.

Dr. Simonsohnas mano, kad po to, kai universiteto atstovai susiduria su daug stiprių kandidatų, kartais susiformuoja nelogiškas tikėjimas, kad ir silpnesnis kandidatas yra nusipelnęs.