Ankstyvieji tibetiečiai sugebėjo pastoviai apsigyventi „pasaulio stogu“ pramintame plokščiakalnyje iki 3 400 metrų aukštyje virš jūros lygio, augindami ištvermingus pasėlius ir gyvulius, nurodoma straipsnyje, paskelbtame JAV žurnalo „Science“.
Jiems išgyventi padėdavo kviečiai ir miežiai, atgabenami iš „derlingojo pusmėnulio“ Vidurio Rytuose, taip pat iš Kinijos atgabenami sodinukai – tarp jų sorgų ir italinių šeryčių, nustatė tyrėjai iš Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto, Kinijos ir Jungtinių Valstijų.
Mokslininkai šias išvadas grindžia rastais gyvulių dantimis, kaulais ir augalų liekanomis.
„Gyvenimas apskritus metus tokiame aukštyje tikriausiai buvo susijęs su išties rūsčiomis sąlygomis“, – sakė šios studijos vadovas Martinas Jonesas iš Kembridžo universiteto Archeologijos katedros.
„Tai tyrėjams kelia tolesnių įdomių klausimų apie žmonių, naminių gyvulių ir pasėlių prisitaikymą prie gyvenimo tokiame svaiginamame aukštyje“, – pridūrė jis.
Tibeto plokščiakalnyje rasti ankstyviausi negausūs žmonių pėdsakai buvo palikti prieš maždaug 20 tūkst. metų, o pirmosios pusiau nuolatinės gyvenvietės atsirado prieš 5,2 tūkst. metų.
Pasak tyrėjų, ankstyviausi žmonės į šį plokščiakalnį tikriausiai keliaudavo medžioti, bet atradus dideliam aukščiui atsparių javų jie galėjo įsikurti sėsliai.
Tyrėjai ištyrė kiaulių, avių ir galvijų, taip pat augalų liekanas, rastas 53 vietose, išsibarsčiusiose apie 1 300 kilometrų ilgio ruože Tibeto plokščiakalnio šiaurinėje dalyje.
Naujoji studija gali padaryti poveikį mūsų dienų maisto išteklių tvarumui, nes didžioji dalis žmonijos suvartojamo maisto dabar yra užauginama žemumose.
„Kuo daugiau sužinosime apie turtingą praeities ekologiją ir dabartines visuomenes, ir kuo įvairesnius pasėlius jos augins didesnių iššūkių keliančiose aplinkose visame pasaulyje, tuo daugiau galimybių turėsime spręsdami maisto išteklių saugumo klausimus ateityje“, – pabrėžė M.Jonesas.
