Algirdas Sabaliauskas knygoje „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (Vilnius, 1994) rašo, kad žodis „Velykos“ kilo iš baltarusių kalbos būdvardžio „velikij“, reiškiančio „didžiulis, didysis“. Velykų pavadinimas baltarusių kalboje buvo „Velikij denj“, pažodžiui - „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Tai yra vertinys iš graikų kalbos. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka.
Beje, latviai Velykas taip pat vadina „didele diena“, tačiau savo kalba – Lieldienas.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad angliškas žodis „Easter“ kilęs nuo senovės germanų pavasario deivės Eostre vardo. Ji taip pat buvo žinoma kaip Ostare, Ostara, Ostern, Eostra, Eostre, Eostur, Eastra, Eastur, Austron ir Ausos – beje, tos pačios kilmės yra ir lietuviškoji Aušra. Minėtos germanų deivės vardas kilo nuo senovinio žodžio „eastre“, reiškusio pavasarį.
Kita nuomonė kildina „Easter“ iš lotyniško termino „hebdomada alba“ arba „baltosios savaitės“, mat per šventę buvo vilkima baltais rūbais. „Alba“, reiškiančio „baltą“, kita reikšmė yra „saulėtekis, aušra“. Kai šventės pavadinimas buvo verčiamas į germanų kalba, per klaidą buvo pasirinkta būtent antroji reikšmė. Vokiškai šventė pavadinta „Ostern“. Laikantis šios teorijos manoma, kad iš „Ostern“ radosi ir „Easter“.
Ispanai Velykas vadina „Pascua“, prancūzai – „Paques“, rusai – „Pascha“ Šie žodžiai kildinami iš graikų ir lotynų „Pascha“ arba „Pasch“. Taip vadinama žydų šventė (hebrajiškai - Pesachas) , per kurią jie mini izraelitų išėjimą iš Egipto nelaisvės bibliniais laikais. Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas įvyko kaip tik tomis dienomis, kai jis atvyko į Jeruzalę švęsti Paschos. Todėl Pascha galiausiai pradėjo reikšti Velykas.
