D.Rockwellas penkerius metus kūrė ir tobulino, o po to visam pasauliui pristatė naujos koncepcijos žaidimą – „Vaizduotės aikštelę“ („Imagination Playground“ – angl.), kuri suteikia vaikams galimybę kūrybiškai rizikuoti, panaudoti savo vaizduotę ir taip lavinti ne tik judesius, bet ir protą.
Ši pasaulinė naujiena šią vasarą atkeliavo ir į Lietuvą. D.Rockwellas pasakoja apie savo sukurtą aikštelę ir dalijasi požiūriu į vaikų ugdymą.
Mano vaikams dabar 13 ir 11 metų. Bet kai jie buvo mažesni, pastebėjau, kad kartais, gavę naują žaislą dovanų, jie ilgiau žaidžia su jo pakuote nei su pačiu žaislu.
– Kaip kilo mintis sukurti tokią aikštelę, kurią vaikai iš esmės galėtų sukonstruoti patys ir keisti kaip panorėję?
– Mano vaikams dabar 13 ir 11 metų. Bet kai jie buvo mažesni, pastebėjau, kad kartais, gavę naują žaislą dovanų, jie ilgiau žaidžia su jo pakuote nei su pačiu žaislu. Ši mintis man davė postūmį ieškoti tokių medžiagų ir detalių žaidimų aikštelei, kurios nediktuotų, ką su jomis daryti. Aikštelės kūrimas, tobulinimas, jos bandymai su vaikais užtruko penkerius metus. Per tą laiką vaikai augo, o aš galėjau stebėti, kaip skiriasi jų žaidimas priklausomai nuo amžiaus.
– Ne kartą stebėjote, kaip vaikai žaidžia jūsų sukurtose aikštelėse – ką atradote?
– Mūsų „Vaizduotės aikštelės“ pagrindas – dideli, lengvi, įvairiausių formų, bet vienos spalvos blokai ir detalės, iš kurių vaikai gali statyti ką panorėję.
Pirmiausia pasitvirtino mintis, kad vaikams didelį džiaugsmą teikia tai, jog jie gali statyti tikrai didelius dalykus. Stengėmės kurti didelius blokus ir detales, kai kuriuos iš jų įmanoma perkelti ar pritaisyti tik dviese: tai skatina spontanišką vaikų bendradarbiavimą.
Iš pradžių buvau sugalvojęs, kad aikštelės dalys bus įvairiaspalvės. Bet tai nutolino vaikus nuo kūrybos: jie ėmė rūšiuoti detales pagal spalvas, jas kaupti. Todėl palikau vienspalves, aikštelė yra mėlyna.
Mačiau daugybę vaikų visame pasaulyje, žaidžiančių šioje žaidimų aikštelėje. Kai esi suaugęs, lengva pamiršti, kokie vaikai yra išradingi, kai žaidžia. Mane tai labai įkvepia.
– Ką manote apie tradicines žaidimų aikšteles?
– Manau, jos puikios. Jos padeda tobulinti esminius vaikų motorinius įgūdžius. Tačiau aš norėjau sukurti ką nors naujo, kas atliktų funkciją, kurios tradicinės žaidimų aikštelės paprastai neatlieka.
Vaikai turi būti aktyvūs daugelyje sričių. Jiems reikia mankštinti protą taip pat, kaip ir raumenis.
Todėl pati vaizduotės aikštelė, priešingai nei įprastos laipynės ar sūpynės, yra sąveikaujančios aplinkos pavyzdys: ją galima kaskart keisti, perstatyti iš naujo ir į tai reaguoti. Šios galimybės atliepia daugiau vaikų žaidimo poreikių. „Vaizduotės aikštelėje“ vaikai gali patys kurti ir dalyvauti fantazijų ir socialinio bendradarbiavimo žaidimuose. Ji lavina pažinimo gebėjimus, papildydama tai, ką duoda tradicinės aikštelės – galimybes bėgioti, šokinėti ar laipioti.
– Kartu su kolegomis sukūrėte tokius architektūrinius projektus kaip „Kodak“ teatras Los Andžele, „TED“ teatras Vankuveryje, „JETBLUE“ terminalas Džono F. Kenedžio tarptautiniame oro uoste ir kitus sudėtingus statinius. Ar žaidimų aikštelė neatrodo mažas iššūkis, nesudėtingas projektas?
– Nesvarbu, ar kuri restoraną, viešbutį, ligoninę ar oro uostą, didžiausias dėmesys visada tenka tarpdisciplininiam bendradarbiavimui, standartų laužymui ir eksperimentavimui su naujomis medžiagomis ir technikomis – šiuos principus lygiai taip pat taikiau, kurdamas vaizduotės aikštelę.
Kaip ir ji, daugelis mano kūrinių yra bendros susibūrimo vietos, kuriose žmonės gali užmegzti kontaktą. Juose konstruoju kūrybišką aplinką, žadinančią visus pojūčius. Tai tinka ir žaidimų aikštelei, tačiau čia kiek didesnis dėmesys skiriamas vaiko vaizduotei ir jos vystymui.
– Ką patartumėte tėvams, siekiantiems užauginti kūrybingus ir sėkmingus vaikus?
– Vaikai turi būti aktyvūs daugelyje sričių. Jiems reikia mankštinti protą taip pat, kaip ir raumenis.
