Taip ir šiandien. Aš jam noriu papasakoti, ką sužinojau apie „Starką“, o jis jau spėjo papilstyti ją į stikliukus. Aš tik spėjau prasižioti pirmajam faktui, o jis jau savo išgėrė.
Dar gerai, kad ne atšaldytą. Arba sumaišytą su visokiomis kolomis, kaip dabar mėgsta daryti jaunimėlis.
Ir tada gal supras, kad jeigu gėrime yra skoninių ir aromatinių savybių, tai reikia jomis mėgautis, o ne maukti gurkšniais, kaip kad daro tie, kurie gėrimuose randa tik vieną tikslą – apsvaigti ir užmiršti.
Nors imk ir paskleisk prieš jį obelų ir kriaušių lapų ir priversk uostyti tol, kol apsiramins. Ir tada gal supras, kad jeigu gėrime yra skoninių ir aromatinių savybių, tai reikia jomis mėgautis, o ne maukti gurkšniais, kaip kad daro tie, kurie gėrimuose randa tik vieną tikslą – apsvaigti ir užmiršti. Antra vertus, Rimo negaliu ir labai kaltinti. Iš kur jam žinoti, kad „Starkos“ skonis ir aromatas geriausiai atsiskleidžia viskio taurėse? Ir kad geriausią ją ragauti vieną ar su ledu, o ne primaišius to, kas užmuštų skonį ir kvapą.
Rimas išklauso mano monologą, pademonstruodamas tiesiog jam neįtikėtiną kantrybę ir dairosi viskio taurių. Kai jas jam atkišu, jis dar kantriau pašildo taurę delnuose, tada ima vartyti ją bandydamas įžvelgti spalvų kaitą, o po to atsargiai uodžia. Ir tada kantrybė baigiasi, jis vėl makteli iki pat dugno, o aš atimu iš jo butelį.
Kokia prasmė rašyti knygą, vargti, kurpti visokius siužeto posūkius, jeigu jis iškart atsiverčia pabaigą? Kam rašyti aktoriams dialogus, jeigu jis juos prasuks? Ir kam stengtis suteikti gėrimui skonį, jeigu tas gėrimas iškart nugarmės žemyn net nepaliesdamas jo gomurio?
Antra vertus, koks jis bebūtų, Rimas yra mano draugas. Ir kantrybės aš turiu tikrai daugiau už jį. Todėl vėl pastatau taurę, per saugų atstumą patraukiu butelį ir vėl pradedu pasakoti.
Kam skubėti, jeigu galima gurkšnoti iš lėto?
