Gruzija be kaukės (IV). Kalnuotasis Gruzijos perlas – Svanetija (nuotraukos, video)

Apie ką aš čia? Ogi apie vieną sunkiausiai pasiekiamų Gruzijos regionų – Svanetiją, aukščiausiai gyvenamą žmonių teritoriją Europoje.

Per devynis mėnesius praleistus Gruzijoje, Svanetijoje teko apsilankyti triskart: vieną kartą – kovo pabaigoje, kai žiema kalnuose vos vos pradėjo atleisti savo ledinius gniaužtus ir porą kartų vasarą – kai sniego bebuvo likę tik Kaukazo viršukalnėse.

Nors Gruzija žemėlapyje atrodo nedidelė šalis, plotu vos lenkianti Lietuvą, tačiau kelionė iki Mestijos (Svanetijos sostinės) „maršrutke“ iš Tbilisio geriausiomis eismo sąlygomis (vasarą) trunka per 10 valandų, o žiemą gali užtrukti ir 20.

Rekomenduotinas kelionės būdas – iki Zugdidžio (Samegrelijos regiono esančio Gruzijos vakaruose) vykti naktiniu traukiniu, o paskui likusius 136 km mažiausiai keturias valandas dardėti „maršrutke“.Rugpjūtį kartu su dar dviem lietuvaičiais mums dardant sutranzuoto sunkvežimio priekaboje, vienas iš gal dešimties kartu su mumis važiavusių gruzinų likus dešimčiai kilometrų iki Mestijos, išdidžiai pareiškė, kad nuo čia prasideda „becarinė“ Svanetija

Svanetiją taip pat galima pasiekti lėktuvu – porą kartų per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais) iš Kutaisio bei Natachtario oro uostų kyla maži „kukurūznikai“, skrendantys į Mestiją. Žiemą, kai kalnų keliai visiškai nepravažiuojami, oro transportas tampa vienintele svanų susisiekimo priemone. Beje, vietiniams gyventojams skrydžiai nemokami, tik reikia pakliūti į stebuklingą sąrašiuką.

Gynybiniai bokštai ir kalba be abėcėlės

Svanai – neeiliniai Gruzijos gyventojai. Dėl palankios geografinės padėties, čia iki galo nė karto nebuvo įžengusi užkariautojų koja. Rugpjūtį kartu su dar dviem lietuvaičiais mums dardant sutranzuoto sunkvežimio priekaboje, vienas iš gal dešimties kartu su mumis važiavusių gruzinų likus dešimčiai kilometrų iki Mestijos, išdidžiai pareiškė, kad nuo čia prasideda „becarinė“ Svanetija.

Per  20 tūkst. čia gyvenančių žmonių turi savo atskirą kalbą – svanų, giminingą tiek gruzinų, tiek kitoms kartuli šeimos kalbų grupėms (pvz. abchazų). Svaniškai kalbama tarpusavyje, kalbą perduodant iš kartos į kartą – nėra nė vieno rašytinio šaltinio, nes... nėra alfabeto.

Išskirtinis Svanetijos kraštovaizdžio bruožas – gynybiniai keturių-penkių aukštų bokštai, pastatyti maždaug X a. Juose šeimos gindavosi nuo priešų ar kaimynų (kaip jau minėjau, kraujo kerštas čia pasitaiko net ir šiomis dienomis), žiemodavo kartu su gyvuliais (karvėmis ir ožkomis, kiaulės ir arkliai į vidų leidžiami nebuvo dėl prasto kvapo), o rūsiuose įrengtose kamerose laikė ne tik maisto atsargas, bet ir kalino nusikaltėlius.

Bokštai išlikę iki šiol – vieni apgriuvę mažiau, kiti – daugiau, vienuose įrengti muziejai, kituose – svečių namai. Svanai bokštuose nebegyvena – jie glaudžiasi šalia jų pastatytuose namukuose.

Svanetijoje yra aukščiausia Europoje žmonių gyvenama vieta – Ušguli kaimelis, esantis 2 200 m aukštyje. Jis pasiekiamas tik vasarą, bet ir tai pakeliui ne vieną kelią kertantį upelį reikia pervažiuoti: nuo rudens vidurio iki vėlyvo pavasario Ušguli yra atkirstas nuo pasaulio (kaip ir dauguma kitų Svanetijos kaimų).

Kas dar? Chačapuriai su mėsa – kubdari, ilgesingos sutartinės, kvapą gniaužianti gamta ir tiesiog vieta, kurioje laikas sustoja: nėra nei vakar, nei rytoj: tik kalnai ir tik čia ir dabar.

Atidarys slidinėjimo kurortą

Lėtas kalnų gyvenimas Svanetijoje netrukus pasikeis – Gruzijos vyriausybės iniciatyva čia atsidarys modernus slidinėjimo kurortas, o turistai į jį bus viliojami galimybe dieną maudytis Juodojoje jūroje, o po pietų malūnsparniu pasikelti į kalnus ir išbandyti niekada nenutirpstančio sniego trasas. Apačioje – kunkuliuojanti upė. Asfaltas ištrupėjęs, vietomis jo visai nėra. Apsauginės tvorelės posūkiuose? Juokaujat? Kylant viršun, kelias vis prastėja. Vietomis jį užkerta akmenų ar purvo nuošliaužos, dengia ledas, tirpstančio sniego balos ar upeliai. Kliūtys apvažiuojamos paprastai – pora centimetrų nuo bedugnės.

Vienintelio kelio remontas tęsiasi jau metus, vasarą buvo sprogdinamos uolos, šiuo metu atnaujinamas Mestijos oro uostas, o visa Mestija pertvarkoma iš esmės: vasarą atsirado pirmasis bankomatas, vienu metu restauruojami visi šalia pagrindinės gatvės esantys pastatai (rugpjūtį ten atvykusi miestelio nepažinau: viskas atrodė kaip didelė statybų aikštelė, aplink kurią šmižinėja pulkai turistų).

Planuojama, kad slidinėjimo trasos bus atidarytos jau šią žiemą ir plūste plūstantys turistai pakels Svanetijos bei visos Gruzijos ekonomikos lygį.

Svanetija keičiasi, todėl esu be galo laiminga, kad pamačiau šį Gruzijos perlą dar prieš galutinę verslininkų invaziją.

Gruzinų vairavimo ypatumai

Ištrauka iš užrašų. „Ketvirtadienio vakaras (kovo 18). Internacionalinė lietuvių–vokiečių komanda pajuda naktiniu traukiniu link vakaruose esančio Zugdidžio (Samegrelo regiono sostinė, šalia Abchazijos sienos). Ryte tikimės rasti „maršrutkę“, su kuria pakiltume į kalnus. Tačiau Tbilisyje mus perspėjo, kad kelias tikriausiai uždarytas, nes pastarosiomis dienomis kalnuose iškrito ne vienas metras sniego.

Penktadienis. Po neramios nakties (priežastis – girtas kaimyninės kupė gyventojas) šeštą ryto mes jau Zugdidyje. Nors paprastai čia šilčiau, nei Tbilisyje, išlipus iš traukinio pasitinka šlapdriba. Nerimas dėl transporto viršun po truputį didėja... Be reikalo. Į kalnus keliamės net ne su „maršrutke“, o pakankamai naujo modelio „Toyota“. Angliškas variantas – vairas dešinėje pusėje. Iš Mišos (EST savanorio iš Lenkijos, kuris pusę metų gyveno Mestijoje – aut. past.) buvom girdėję, kad kelias link Mestijos – vienas prasčiausių visoje Gruzijoje, kad ne vienas vairuotojas ten užsimušė.

„Paprastai jie blaivūs nevažiuoja, tikriausiai per daug baisu būtų. Be to – toks jau kalniečių gyvenimas, kad reikia nuo pat ryto pradėti velnio lašus vartoti. Mačiau ne vieną kryželį ar akmenų krūvą, žyminčią vietą, kur kas nors nuslydo nuo skardžio. Likimo ironija: pagal papročius, vairuotojai čia turi sustoti ir nors stiklelį pakelti už jų atminimą. Nuo to jie blaivesni tikrai netampa“, – prieš porą savaičių Tbilisyje postringavo Miša. Niekada aklai netikėjau kitų pasakojimais – juk kas vienam baisu, kitam gali būti tik paprasta kasdieninė streso situacija.

Bet. Spręskite patys: kelio plotis ir kokybė – kaip mūsiškių vieškeliukų į kaimus ar sodus vedančių, du automobiliai sunkiai prasilenkia. Iš vienos pusės – uola, iš kitos – keliasdešimties metrų skardis. Apačioje – kunkuliuojanti upė. Asfaltas ištrupėjęs, vietomis jo visai nėra. Apsauginės tvorelės posūkiuose? Juokaujat? Kylant viršun, kelias vis prastėja. Vietomis jį užkerta akmenų ar purvo nuošliaužos, dengia ledas, tirpstančio sniego balos ar upeliai. Kliūtys apvažiuojamos paprastai – pora centimetrų nuo bedugnės.

Sakoma, kad svanai šį kelią kaip savo penkis pirštus žino, todėl esą nėra ko baimintis. Tačiau po keturių valandų kelionės ratams kartais užbuksuojant purvynuose ar stringant pusnyse, žvelgdama į nestabilius riedulius uolų viršūnėse, vos nepradėjau gruzinų papročiu žegnotis prie kiekvieno kryželio. Atvykom per keturias su puse valandos – per šį laiką nuvažiavom 136 km.

Nesuvaidintas svanų svetingumas

Mestijoje pasitiko sniego pusnys – nors Tbilisyje jau po truputį ėmė žaliuoti žolė, čia pavasaris ateina gerokai vėliau. Apsistojom pas Mišos „šeimą“ – vos užėjus į pagrindinį kambarį (t. y. – virtuvę-svetainę), stalas pasidengė karštais, ką tik iš krosnies ištrauktais chačapuriais, šviežia duona, salotomis, šviežiu naminiu sūriu... Pavalgę išėjom apsidairyti apylinkėse. Mestijoje gyvena vos pora tūkstančių gyventojų, tačiau čia – administracinis rajono centras. Bankas, merija, policija, net ligoninė ir kelios parduotuvės. Centrinėse aikštėse būriuojasi liesos gauruotos karvės. Jų čia daugiau nei automobilių, o gal net daugiau nei žmonių. Nei ožkų, nei avių čia niekas neaugina – tik pusiau laukinės kiaulės ir mūkiančios karvės bei buliai, taip pat šunų gaujos <..>

Šeštadienis. Kelionė link oro uosto, nes nuo ten matyti gražuolės Ušbos „ausys“ – viena aukščiausių Gruzijos viršukalnių (4 690 m). Joje ne vienas alpinistas galvą padėjo. Nors spaudžia šaltukas, tačiau nuošalesnėje vietoje bandom šiek tiek įdegti.

Po deginimosi sesijos bei improvizuotos diskusijos su vietinėmis paauglėmis apie moterų ir vyrų teises laukia viešnagė pas vieną skulptorių. Žolelių arbatos ir pokalbių apie Rusiją, gyvenimą jos pasienyje ir gruziniškų anekdotų, vakaras tęsiasi CTC („Consultation and development center): „Mafija“, kiti žaidimai, vynas, muzika – užsisėdėjom iki pusės keturių ryto, pakaitomis šildydamiesi kojas prie krosnelės. <..>

Planus sujaukusi viešnagė

Antradienis. Planai griūva nuo pat ryto – iki pietų turėjom eiti aplankyti porą muziejų, bet... Pasirodo čia šiandien laukiama Michailo Saakašvilio vizito. Virš Mestijos ratus suka sraigtasparnis, gatvėje tarp karvių būriuojasi ir žmonės, kelis kartus padaugėjo automobilių. Miestas sujudęs laukia savojo prezidento. Pagrindinis Mestijos muziejus uždarytas – nors niekas nežino konkrečių M.Saakašvilio planų, tačiau jis gali pasirodyti kiekvieną minutę. Todėl įkaušęs muziejaus prižiūrėtojas mums pažada paskambinti, kai tik prezidentas paliks muziejų.

Tenka vėl sukti ratus aplinkui – kriokliai, upė, gamta... Dar turim laiko iki galimo prezidento vizito pabaigos, todėl užeinam į vieną kavinę-barą-parduotuvę alaus. Čia mus pasiekia gandas: M.Saakašvilis neatvyks dėl labai paprastos priežasties: neva nuo ryto gruzinišku papročiu pernelyg užsivaišino... Kita nugirsta versija: esą keliai yra nepravažiuojami šiuo metu (nors jo apsauginių džipai Mestijoje jau nuo ryto sukiojosi). Centrinėse aikštėse būriuojasi liesos gauruotos karvės. Jų čia daugiau nei automobilių, o gal net daugiau nei žmonių. Nei ožkų, nei avių čia niekas neaugina – tik pusiau laukinės kiaulės ir mūkiančios karvės bei buliai, taip pat šunų gaujos

Muziejaus prižiūrėtojas skambina nekantraudamas – nori eiti toliau šventę švęst, todėl atseit ateikit kuo greičiau. Apžiūrim ekspoziciją, už bilietus sumokam perpus mažiau, nei reikėtų, bet tiesiai jam į kišenę. Laimingas vyrukas toliau sėdasi prie stalo bei sugėrovų, puotą surengusių tiesiog muziejaus foje.

Kitas punktas – mažesnis, bet ne prastesnis muziejus, įrengtas viename svanų bokšte. Sumokėję po tris larius, kopiam į bokšto viršūnę, apžiūrim, kaip svanai anksčiau gyveno.

Pietūs, dušas ir... kelionė į vieną internatą-mokyklą, kur kovo 23 d. rengiamas „šiek tiek pavėluotas“ Moters dienos minėjimas (Moters diena, kaip žinia, švenčiama kovo 8-ąją).  Pakliūnam į poezijos-dainų-improvizacijų vakarą, kur viso regiono šviesuoliai tarpusavyje varžosi, kuris geriau pašlovins moteris ar užtrauks gražesnę dainą. Improvizuojam: tarptautinė komanda pristato gabaliuką vokiškos poemos, porą lietuviškų, čekiškų ir lenkiškų posmelių. Publika patenkinta – mūsų stalui atitenka vienas prizų – arbatinis.