Linco šviesos kultūros sostinių lenktynėse

Iš pradžių šio miesto pavadinimas skambėjo tarsi magiškas žodis, kurio anksčiau nesu girdėjusi ir kuris man, kaip paprastai statistinei lietuvei, nekėlė platesnių asociacijų. Tai ne Viena ar Zalcburgas, dažnam turistui apgaubti Wolfgango Amadeuso Mozarto auros, sececijos spiralių ar Vienos valsų tviskėjimo. Težinojau tiek, kad tai – Europos kultūros sostinė, tarsi mūsų Vilniaus dvynys. Vis dėlto praleidus Lince savaitę pavyko išsiaiškinti, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo mūsiškės sostinės.

Ne provincija

Lincas – Aukštutinės Austrijos sostinė, netgi mūsų masteliais matuojant – nedidelis miestas, šiuo metu turintis apie 190 tūkst. gyventojų. Beje, jei žvelgsime į jo istorinę ir kultūrinę patirtį – tikrai ne provincijos lygmens. Šventosios Romos imperijos laikais Lincas tapo svarbia tranzitine kryžkele keliaujantiesiems iš vakarų į rytus, į Lenkiją, taip pat į pietus, į Balkanus ir Italiją. XV amžiuje jis buvo tapęs ir Habsburgų imperijos sostine – čia gyvenęs imperatorius Friedrichas III Lincą pavertė imperijos centru.

Jei reikėtų ieškoti tarp Linco ir Vilniaus susikirtimo taškų, jais galėtų tapti abiejų šalių naujai atstatyti valdovų rūmai. Išties tai Dunojaus pakrantėje stūksanti pilis, ne sykį perstatyta, jos pietinis sparnas sudegė per 1800 metų gaisrą. Specialiai kultūros sostinei ši dalis naujai atstatyta naudojant modernią stiklo ir plieno architektūrą. Dabar čia – vienas didžiausių Austrijos muziejų, kuriame eksponuojami istorijos, archeologijos ir meno paminklai. Nuo pilies apžvalgos aikštelės atsiveria graži panorama. Netoliese paklaidžioję išvydome dar vieną vertingą turistinį objektą – romėnų laikus menančią Švento Martyno bažnyčią. Juk ir Lincas – romėnų įkurtas miestas, tiesa, anuomet jis vadinosi Lentia.

Gražiausias Lincas vakare. Čia prie Dunojaus krantinės kiekvieną paprastą naktį įspūdingai apšviečiami stikliniai muziejai, panašiai kaip Vilniaus katedra, kai pernai per Naujuosius į orą buvo iššauti keli milijonai litų.

Lincas – labai žalias miestas, nes beveik pusę jo teritorijos sudaro parkai, kalvos ir vaizdingos Dunojaus pakrantės. Iš pradžių, kol važiavome gatvėmis, jis atrodė kaip įprastas pramoninis miestas: akis badė nauji rajonai, stikliniai verslo centrai. Miestas auga, plečiasi, jame stipriai išplėtota pramonė: ypač plieno ir chemijos, o ir prie kultūros sostinės finansavimo, kaip vėliau teko girdėti, daugiausia prisidėjo privatus verslas. „Lincas nepatirs ekonomikos krizės“, – taip mano šio miesto žmonės. Miestas, atrodo, tik ir gyvena kultūros sostinės idėjomis. Žvalgydamasis po jo parduotuves bei kavines pastebi kone visose vitrinose ir net ant saldainių dėžučių, suvenyrų, kurių čia gausu, nuolat besikartojantį kultūros sostinės ženklą, primenantį kabutes – stilizuotą skaičių 09.

Pėsčiomis po senamiestį

Linco senamiestis – gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir šiuolaikinės architektūros mišinys. Palyginti su mūsų Vilniaus išsiraizgiusiomis gatvelėmis – mažesnis, kompaktiškesnis, todėl svarbiausius objektus galima apžiūrėti labai greitai. Geriausia – pėsčiomis, nors čia rieda ir tramvajai. Taip pat ir linksmomis geltonomis spalvomis išdažyti traukinukai turistams. O miesto centras – visai neklaidus, plati pagrindinė gatvė Landstrabe, aplink ją ir svarbiausi prekybos centrai, parduotuvės. Eidami šia gatve tiesiai atsidursite pagrindinėje miesto aikštėje – Hauptplatz, kurios viduryje tarsi mitologinis pasaulio centro stulpas išdygusi 20 metrų paauksuota baroko laikų balto marmuro kolona. Ji dar vadinama maro kolona, nes buvo pastatyta miestiečių kaip padėka Dievui už tai, kad išliko gyvi po miestą siaubusio maro. Žmonės tuo metu tikėjo, kad tokios kolonos apsaugo miestus nuo gaisrų, marų ir karų. O miesto aikštė nuo XIII amžiaus tapo viena didžiausių Europoje ir užėmė apytiksliai 13,2 tūkst. kv. km ploto.

Galbūt esate girdėję posakį: „Bella gerant alii, tu felix Austria nube!“ (Lai kiti kelia karus, o tu, laimingoji Austrija, tuokis – liet.). Juk šis posakis mena laikus, kai Habsburgai iš paprastų didikų tapo galingais imperatoriais. Pasirodo, tokio iškilimo jie pasiekė politine prasme naudingomis vedybomis. Todėl vaikščiodami neklaidžiomis Linco gatvėmis pamatysite netoli pagrindinės aikštės vadinamąją Paryžiaus bažnyčią, kurioje prieš penkis šimtus metų susituokė Bohemijos ir Vengrijos paveldėtoja Anna bei erchercogas Ferdinandas. Beje, šioje baroko laikais perstatytoje bažnyčioje, išlaikiusioje romaniškos bei gotikinės architektūros liekanų, palaidota ir imperatoriaus Friedricho III širdis.

Truputį toliau nuo miesto aikštės turistus savo dydžiu pribloškia gotikinė Šv. Marijos katedra. Jos viduje tviska puikūs vitražai ir medžio drožiniais puošti altoriai. O juk šis didingas kulto statinys pastatytas ne tais senais laikais, o XX amžiaus pradžioje.

Galima nueiti ir į teatrą, jis taip pat centre. Šis teatras buvo nukentėjęs nuo 1800 metų gaisro ir vėliau perstatytas į pompastišką statinį. Čia vyksta ir operos pastatymai, nes Lincas dar laukia atidaromo renovuoto muzikinio teatro.

Nakties žavesys

Gražiausias Lincas vakare. Čia prie Dunojaus krantinės kiekvieną paprastą naktį įspūdingai apšviečiami stikliniai muziejai, panašiai kaip Vilniaus katedra, kai pernai per Naujuosius į orą buvo iššauti keli milijonai litų. „Ars Elektronica“ centras kas keletą minučių nusidažo rausvai, o netrukus – žaliai, mėlynai, geltonai. Šis mokslo ir meno centras pastatytas specialiai dėl kultūros sostinės statuso. Čia nuolat knibžda galybė mokinių, nes muziejus šiuolaikinis, interaktyvus, menas čia susietas su mokslo laimėjimais. Gali paliesti nuo karščio skleidžiantį plastmasinius spyglius medį ar stebėti ekranuose švytinčius griaučius. Parodų salėse kabo ne paveikslai, o groja keisti instrumentai, demonstruojama viskas, kas gali vykti šiuolaikiniame pasaulyje – nuo nesvarumo būklės iki naujausių mokslo laimėjimų. Pakilus į viršutinį stiklinį aukštą atsiveria puiki miesto panorama, čia įrengta ir kavinė.

Kitoje krantinėje it kokie ledo karalienės rūmai mėlynai spindi miesto šiuolaikinio meno muziejus.

Kieno čia gyventa

Galima būtų perfrazuoti tokią frazę ir pritaikyti ją miestui: pasakyk, kas čia gyveno, ir pasakysiu, kas esi tu. Senamiestyje išlikęs XVI amžiaus antroje pusėje statytas namas, kuriame genialusis austrų kompozitorius W.A.Mozartas per tris dienas parašė Linco simfoniją. Greičiausiai buvo trumpai apsistojęs ir labai skubėjo, bet dėl to didžiojo kompozitoriaus kūriniai nėra prastesni.

Lincą garsina ir mokslininkas bei astronomas Johannesas Kepleris, kuris čia buvo įsikūręs nuo 1612 iki 1627 metų. Beje, šių metų gruodį vyko Philipo Glasso operos premjera „Kepler“, skirta garsaus mokslininko garbei. Taip pat čia gimė kompozitorius Antonas Bruckneris, dabar kiekvienais metais rengiami jo vardo muzikiniai festivaliai. Pasaulyje žinoma Brucknerhaus koncertų salė buvo suprojektuota suomių architekto Heiki Sireno ir atidaryta 1974 metais – ji tapo tarsi miesto simboliu.

Štai dar viena svarbi asmenybė – Linco miesto garbės pilietis dailininkas Alfredas Kubinas, jo perversiškos erotiškos grafikos atspaudus galima pamatyti gražiame pastate su nedideliu parku – „Landes“ galerijoje, kurioje taip pat rodomos įvairios atvežtinės meno parodos.

Miestai, kaip ir žmonės, turi ir savo tamsiąją pusę. Kampe prie pagrindinės aikštės keistai krinta į akis pastatas, nuo kurio sienų plačiais rėžiais nukaltas dažų ir tinko sluoksnis. Pasirodo, taip Lincas prisimena tragišką Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, masines hitlerizmo aukas. Linco apylinkėse buvo įkurta koncentracijos stovykla, joje kalėjo keli šimtai tūkstančių žmonių, suvežtų iš visos Europos. Pusė jų buvo nužudyta. Kad ir kaip sarkastiškai skambėtų, šis miestas buvo mėgstamas Hitlerio, mat čia jis praleido savo paauglystę. Fiureris svajojo Lincą paversti kultūros centru. Girdėjome, esą miestiečiai žino, kuriame name gyveno Hitleris, tačiau apie tai viešai neskelbiama.

Mėgsta sočiai pavalgyti

Klaidžiodami po senamiesčio kavines kokių nors parodomųjų, labai puošnių restoranų, prie kurių puikuotųsi turtuolių limuzinai, čia nepamatėme. Interjeru ir nuotaika Linco kavinės skleidžia demokratiją. Vienoje populiarioje prie aikštės esančioje užeigoje muzikantai gyvai grojo lengvą roką. Jos salės buvo apgultos jaunų žmonių, kurie garsiai kalbėjo ir gurkšnojo kokteilius. Klaidžiojome toliau ieškodami ramios aplinkos ir skanaus maisto. Pasirodo, kavinių čia mažiau nei mūsiškiame Vilniuje. Galbūt žmonės labiau pratę vakarieniauti jaukiuose namuose? Neužtrukome ir kitoje kavinėje, kuri iš pradžių žavėjo bohemiška aplinka, tačiau įžengus į vidų lyg iš kokio kraterio tvokstelėjo cigarečių dūmai. Taigi įprotis, išguitas net iš prasčiausių mūsų šalies barų, čia tebegajus. Tikro austriško maisto kavinėje, į kurią užsukome, taip pat buvo rūkoma, nors ne taip smarkiai.

Energinga padavėja iš karto mums kaip turistams puolė siūlyti tradicinių austrų patiekalų. Laukdami spėliojome: o ką atneš? Reikia pabrėžti, kad austrų virtuvė riebi, jie, tarkim, valgo naminius kukulius iš miltų su šonine ir kiaušiniene, mėgsta trintas sriubas, įvairiausius kepsnius, vartoja daug bulvių ir mielai geria alų. Be to, Austrija yra saldumynų ir šokoladų šalis, čia jie tikrai labai skanūs. Verta paragauti ir tradicinio pyrago su obuoliais – vadinamojo štrudelio. Jis gerokai skiriasi nuo mūsų kavinėse patiekiamo saldžios tešlos pyragaičio. Visų pirma, tai sotus pyragas, kuriame daug obuolių ir cinamono, užpiltas vanilės padažu, ir ne toks saldus.