Monakas: menų ir sodų karalystė

Prabanga Monake atakuoja tave iš visų pusių: šviesios smiltainio spalvos namai, puošnūs neobarokiniai balkonai, įspūdingi sodai, palmės, skulptūrų gausa... Tikras žemiškas rojus! Taip pagalvojau išvydusi baltas tviskančias jachtas ir milžinišką kruizinį laivą, kuris tarsi ženklas susiduria su tavo žvilgsniu į jūrą iš bet kurios Monako vietos.

Pakeliui į rezidenciją

Nors Monakas yra beveik vientisas miestas, vis dėlto jis suskirstytas į dalis. Pirmiausia leidomės į vadinamąjį senamiestį, įsikūrusį už senovinių mūro sienų ant aukštos uolos. Pakilę liftais ir eskalatoriais į patį viršų, lyg į žemiškąjį dangų, žingsniavome Okeanografijos muziejaus link. Jį 1910 metais įkūrė kunigaikštis Albertas I. Šiam muziejui vadovavo garsusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Jacques'as–Yvesas Cousteau. Pastatas kabo beveik ant uolos krašto, tarsi koks kregždžių lizdas. Net aikteli iš nuostabos, kaip jis nenugarma žemyn. Apskritai stebina žmonių statybinė galia: kaip jie ten aukštai ant uolų surenčia tuos dangoraižius?

Žvilgsnį patraukė vienas labai ryškus objektas. Apstulbau išvydusi seną, pagamintą 1966 metais, citrininės spalvos mažą metalinį povandenį laivą, kuris galėjo panirti į šimto metro gylį. Manoma, pats J.–Y.Cousteau juo leidosi į grožybių kupinas jūros gelmes. Geltonasis povandeninis laivas buvo apsuptas turistų lyg kokių įkyrių musių, po jį karstėsi vaikai. Tačiau iš tiesų tai buvo pats tikriausias geltonasis submarinas tarsi iš legendinės bitlų dainos.

Muziejaus kampe tūnojo tikroviškas geležinis aštuonkojis, o toliau už jo vėrėsi egzotiškas Monako parkas, ryškiai oranžine ir rožine spalva žydintys krūmai, gausybė kaktusų, palmių... Ir skulptūrų. Ant pievelės į save veidrodyje žvelgė nuoga bronzinė moteris, lyg primindama, kad ši kunigaikštystė paženklinta tobulo moteriško grožio. Tai ne buvusios Holivudo žvaigždės Monako kunigaikštienės Grace Patricios Kelly skulptūra – jos niekas nuogos nebūtų leidęs vaizduoti, – o kažkokios kitos moters. Ją, kaip ir kitas, atrinko legendinės aktorės dukros, princesės Caroline ir Stephanie.

Menas Monake klesti. Čia vyksta ne tik „Formulės–1“ lenktynės, bet ir cirko, muzikos, meno, literatūros, fejerverkų festivaliai.

Džiaugėmės nuostabiu oru, stebėjome uolas, namus, kurių viršūnėmis rangosi rūkas. Kaip ženklas, kad viskas yra trapu. Pagaliau įsukome į pagrindinę Monako aikštę – kunigaikščio Alberto II rezidenciją, – kurioje vidurdienį galima stebėti, kaip keičiasi sargyba. Pagrindinius vartus saugo kariškiai, aplink rūmus išrikiuotos senovinės patrankos ir sviediniai. Jautiesi lyg kokiame karo muziejuje.

Žmonės vaikščiojo prie piramidėmis sukrautų sviedinių ir žvalgėsi nuo akmeninių įtvirtinimų žemyn – įlankoje baltavo prabangios jachtos. Ant grindinio žuvėdros ieškojo trupinių, o mes prie rūmų – švaraus vandens šaltinio, iš kurio galima atsigerti. Atsigaivinę sulaukėme ir sargybos pamainos.

G.Kelly svajonės

Po kurio laiko, jau grįžusi namo, buvau apimta sentimentalumo. Ryškaus ir graudaus grožio, kaip Monako Šv. Mikalojaus katedra. Neoromantinė, baltų plytų, apsupta palmių ir, regis, optimistiškai nusiteikusi ilsėtis. Kaip ir visi Monako pastatai. Įžengus į vidų nerūpestingumas išnyksta – atsiveria didinga katedros erdvė, šoninėse nišose žvakėmis liepsnojantys altoriai, o kupole virš altoriaus tviska auksinė neobizantiška Marijos su kūdikiu mozaika. Angelai patarnauja Dievo motinai, kuri globoja šią mažą valstybę. Prie angelų taip pat stiebiasi palmės, o apačioje stovi raudonu aksomu išmuštos kėdės – tikriausiai skirtos vyskupams ir kunigaikščių šeimai. Tolėliau už altoriaus pusračiu išdėliotos baltos antkapių plokštės: čia palaidoti Monako kunigaikščiai. G.Kelly kapo vieta visuomet nuklota gėlių puokštėmis. Moteris, išpildžiusi kiekvienos gražuolės romantišką svajonę – tapusi viena garsiausių visų laikų Holivudo aktorių ir ištekėjusi už princo, šiame ištaigingame mieste priėmė savo likimą: meilę ir mirtį. 1956 metais jos vestuves su kunigaikščiu Rainieriu III per televiziją stebėjo net 30 mln. žmonių, miestą buvo apgulę reporteriai. Po vedybų kunigaikštis uždraudė garsiajai žmonai filmuotis kino juostose, bet leido viešai scenoje skaityti poeziją ir įgarsinti keletą dokumentinių filmų. Tačiau kūrybai jautri moteris atrado save visaip remdama ir skatindama menus. Galbūt todėl čia tiek skulptūrų ir galerijų. Princesė užsiėmė labdara, šalies žmonės ją mylėjo. Tačiau likimas tikriausiai buvo pavydus šiai charizmatiškai asmenybei. Būdama 52 metų G.Kelly kartu su dukra princese Stephanie važiavo prabangiu roveriu ir, nesuvaldžiusi automobilio, nuriedėjo nuo skardžio. Ją iš nuolaužų išvadavo dar gyvą, bet kitą dieną viena gražiausių pasaulio moterų mirė. Dukra stebuklingai išsigelbėjo, net nepatyrė rimtesnių sužalojimų.

Japoniškų akmenų pavėsyje

Už Monte Karlo, einant Larvoto rajono link, įkurtas japoniškas sodas. Jis atidaromas rytą, o uždaromas nusileidus saulei. Įėjimas nemokamas. Parkas, kurį įkūrė landšafto architektas Yasuo Beppu, remdamasis tradiciniais japoniško sodo principais, pašventintas sintoistų šventiko ir turi visus jam būdingus atributus: akmenų sodus, medinius Japonijoje gamintus vartelius ir keraminius žibintus, tvenkinį, bambukų giraitę, krintančio vandens šaltinius. Gera buvo įlįsti į medžių tankmę, šešėlis nuo saulės – kaip atgaiva, kaip meditacinė pertrauka. Čia yra net keletas akmeninių sodų. Aplink didžiulį akmenį pagal paslaptingus dzen principus išdėlioti mažesni. Žalias tvenkinys, kuriame nardo auksinės, baltos, oranžinės žuvelės, apsuptas akmenų ir augalų, tiltelis – raudonas. Sodo viduryje, tamsiausiame šešėlyje, slypi medinis arbatos ceremonijų namelis. Galima pasėdėti ir pasigrožėti japoniška minimalistine estetika, kurioje viskas turi atrodyti tikra.

Taip nenorėjome išeiti, juk galų gale tokia proga pasitaikė netikėtai pakliūti į visiškai autentišką Tekančios saulės šalies plotelį. Bet mes palikome šią tylos oazę. Kai ėjome pakrante aplink Monako Grimaldi forumą, mūsų žvilgsnį sustabdė tarp alyvmedžių iškilusi bronzinė G.Kelly skulptūra.

Lošimo namų spindesys

Monte Karlas laikomas Monako centru. Kad pasilepintume vėsa, įlindome į vieną nedidelę bažnyčią. Žydras kupolas, tarp žvaigždžių sklendžia Šventoji Dvasia. Lauke – moderni vyskupo skulptūra. Parkų skulptūros įmantrios, spalvingos, tarsi susivijusios. Grožėjausi smulkiais koralo spalvos žiedais žydinčiais medžiais – kokoso riešutais aplipusios palmės manęs jau nebestebino. Parke buvo pilna maklinėjančių žmonių.

Šioje Monako dalyje gyvena daug milijonierių, kurie nerūpestingai švaisto laiką restoranuose ir kazino. O pats Monte Karlo lošimo namų pastatas, garsėjantis naktį apšviečiamu fontanu, – elegantiškas ir puošnus. Priešais pagrindinius laiptus lauke spindi į krištolinį ar stiklinį rutulį panašus daiktas, kuris iš tiesų yra įgaubtas veidrodis, tik sukuriantis rutulio iliuziją. Juk ir šis lošimų pasaulis – iliuzija. Monte Karlo kazino ir „Garnier“ koncertų salę – tai vienas kompleksas – pastatė žymus prancūzų architektas Charlesas Garnier. Ji pelnė pripažinimą, kai suprojektavo Paryžiaus operos teatrą. Abi pastato dalys labai garsios: koncertų salėje dainavo tokios operos žvaigždės kaip Enrico Caruso, Placido Domingo, Luciano Pavarotti, o Monte Karlo lošimų namų prabangiosios salės buvo virtusios populiaraus britų šnipo Džeimso Bondo filmavimo aikštele.

Mes taip pat pasišovėme apžiūrėti garsųjį kazino, nors dėl savo nutrintų kelnių pasijutau lyg kokia valkata. Bet mus įleido, čia negali pakliūti tik nepilnamečiai. Kazino holas nepaprastai gražus, tviska prabanga: marmuras, kolonos, veidrodžiai... Gaila, neleidžiama fotografuoti. Lubos puoštos iš balto stiklo ar prabangaus akmens sukurtais magnolijų žiedais. Hole veikia dekoratyvinės skulptūros paroda. Apžiūrėjome ją, tačiau į lošimo sales eiti negalėjome – būtų reikėję registruotis ir lošti. Visus budriai stebėjo apsaugininkai. Jie gali bet kada prieiti prie žmogaus ir paprašyti atsegti kuprinę. Kadangi mano kelioninis krepšys panėšėjo į rankinę, man niekas nieko nesakė, o štai kuprinės čia geriau nesinešti – gali neįleisti. Labai juokingas formalumas, nes mano rankinė, kaip ir bet kurio kito kuprinė, buvo visko prigrūsta. Mačiau už durų atsiveriančias didžiules sales, jų sietynus, bet mums, turistams, leista aplankyti tik vieną vietelę – tualetą pusrūsyje. Ekskursijos vadovas pasakojo, kad klozetai ten vos ne stebuklingi – automatiškai pasisuka, nuplauna vandeniu ir pan. Išbandėme šį mechanizmą. Turbūt atrodėme juokingai, kaip kokios beždžionės, besivaipančios prie tų klozetų, lyg prie savo atspindžių veidrodyje.

Štai tokia vargšams turistams parodyta prabangaus kazino atrakcija. Ne ruletė, ne pokeris, nors visai nenorėčiau įjunkti į tokius žaidimus. Kita vertus, turtuoliai kaip tik to čia ir važiuoja, damos, ponai vaikšto išsipustę...

Dar neišvaryti iš rojaus

Išėjome iš nepaprastai prabangaus pastato ir patraukėme prie teatrinės jo dalies – fantastinio grožio terasos, iš kurios atsiveria vaizdas į jūrą, ir staiga išnyrančių skulptūrų. Terasos aikštelėje išvydome garsiąją skulptoriaus Fernando Botero pirmųjų žmonių – storulių Adomo ir Ievos – skulptūrą. Jie tikrai mieli, sotūs ir dar neišvaryti iš rojaus. Šalia ant suoliuko gulėjo dar viena „Ieva“. Moteriškė visai nesijaudino dėl ją fotografuojančių turistų. Pamaniau, gal tai ne atsitiktinė praeivė, o kokia nors provokuojanti meno akcija? Gyva instaliacija? Toliau išniro kita egzotiškai atrodanti skulptūra – lyg nukritusi iš kokio ispanų tapytojo Velazguezo paveikslų. Šią pūsto sijono valdovę sukūrė ispanų skulptorius ir tapytojas Manolo Valdesas.

Menas Monake klesti. Čia vyksta ne tik „Formulės–1“ lenktynės, bet ir cirko, muzikos, meno, literatūros, fejerverkų festivaliai. Išties, ką daugiau ir veikti fantaziją žadinančio klimato karalystėje.

Apie šalį

Kunigaikštystė driekiasi keturis pakrantės kilometrus, tačiau bendras jos plotas sudaro 1,95 kvadratinio kilometro. Monakas – tankiai gyvenamas, nors žmonių tėra per 35 tūkstančius. Dėl palankios mokesčių sistemos, šilto klimato ir kazino Monake noriai apsigyvena turtuoliai, užsieniečiai verslininkai. Savo valiutos kunigaikštystė neturi, čia cirkuliuoja euras. Monaką valdo kunigaikštis Albertas II.