Safaris Latvijos pajūriu (2). Akmensrago grožis ir pavojai (nuotraukos)

Tęsinys. Pradžia: Laukinis Papės paplūdimys

Pakeliui, pavažiavę iki Nicos, galėjome užsukti į jaukų žvejų kaimelį Jūrmalciems. Bet palikome šį malonumą kitam kartui, nes pagrindinis dienos tikslas – Akmensragas, apipintas legendomis. Tai gražus švyturys, pastatytas auksiniame pajūrio ruože tarp Liepojos ir Ventspilio.

Liepojos uostas

Trumpam stabtelime pačioje Liepojoje. Apibėgame uostą, netoliese esantį miesto parką. Kiekvieną kartą apsilankęs šiame mieste negaliu atsikratyti karinio-pramoninio jo šleifo. Nesinori čia ilgiau pasilikti, kai prieš akis laisvė ir nevaržomi toliai. O juo labiau važiuoti į reklamuojamą Karostos (karo uosto) kalėjimą (buvęs karinis rajonas, dabar šiek tiek apleistas).
 
Miesto centre esanti „Statoil“ bei šalia esantis prekybos centras (su nemokamu internetu „Topo centro“ skyriuje) tampa paskutine stotele. Netrukus, ties Grobinia sukame į kairę: duobėtas ir nuolat lopomas kelias veda į Ventspilį. Bet žodis „duobėtas“ čia yra labai švelnus. Nes žiaurumai prasidės netrukus.

Ir vėl duobėtas kelias

Jau vėliau, kai pasiekėme Akmensrago švyturį, jo šeimininkė Tatjana paatviravo: „Žiemos metu iki švyturio neįmanoma privažiuoti, reikia amfibijos ar traktoriaus. Bet ir vasarą Akmensragą pasiekia ti tie, kurie labai to nori ir pasiryžta“.

Šie Tatjanos žodžiai buvo pranašiški. Pasiekti Akmensragą (pavadinimą jam davė iš oro puikiai matoma povandeninė akmenų juosta jūros dugne) nėra taip paprasta. Iš duobėto kelio Liepoja-Ventspilis netrukus sukame į kairę link jūros į Ziemupę. Ir vėl baisus duobėdas, traktorių suakėtas vieškelis. Maksimalus kemperio greitis 30 km/val.

Už Ziemupės (gyvenvietė ir to paties pavadinimo upeliūkštis) privažiuojame pirmąjį lankytiną objektą. Tai didelė, ąžuolą (savo parametrais) primenanti liepa (žiūr. fotogaleriją). Net keista, kad šioje dulkėtoje (nuo vieškelio) pievoje šalia masyvaus kamieno randame ir daugiau turistų. Gal tai ir nėra Stelmužės ąžuolas, bet pailsėti nuo pragariško vieškelio bildesio tikrai ne pro šalį.Žiemos metu iki švyturio neįmanoma privažiuoti, reikia amfibijos ar traktoriaus. Bet ir vasarą Akmensragą pasiekia ti tie, kurie labai to nori ir pasiryžta...

Pasikratę dar keletą kilometrų pravažiuojame nuorodą į kempingą „Laikas“. O štai tada važiavimo sąlygos ima dar labiau prastėti. Aštrų vieškelį keičia smėlynės, kurias įveikiame tik smagiai įsibėgėję. Kai kurias duobes apvažiuojame itin atsargiai, nes galinė kemperio dalis žema, kimba už kiekvieno nelygumo.

Šiaip taip įveikę dar tris kilometrus itin blogos trasos atsiduriame prie švyturio. Pergalė? Džiaugtis dar anksti.

Kas čia šeimininkas?

Akmensrago gyvenvietės (tiksliau, švyturio teritorijos) ribos pažymėtos tvora ir gausybe draudžiančių ženklų. O ties įėjimu puikuojasi medinė lenta su užrašu „Laipni ludzam“ (Sveiki atvykę).

 „Tai kaip tuomet prie jo prieiti?“,– kirba nerami mintis. Laimei netoliese, miške, randame malkas kapojantį vyrą. Pastebėjęs milžinišką „15min“ kemperį jis šypsosi. Pasisveikiname latviškai, vėliau draugiškai bendraujame rusų kalba. Vyras sako esąs šios žemės savininkas. Sužinojęs, kad domimės švyturiais, leidžia pasilikti Akmensrago teritorijoje: „Ant mano privačios žemės gal jums bus sunku užvažiuoti su toookiu namu ant ratų, bet švyturio teritorija priklauso valstybei, ten tikrai galite sustoti, mano svečiai visada sustoja“.

Nakvynė prie švyturio? Geriau nė būti negali Tačiau tokia palaima trunka neilgai. Nes po poros valandų, vedina dviem dideliais sarginiais šunimis, prisistato Akmensrago švyturio prižiūrėtoja Tatjana: „Ką čia sugalvojote, ar ženklų nematote?“.

Žodžiu, užuomina nešdintis iš čia daugiau nei aiški. Tatjana ima gasdinti, kad atvyks tikrasis šios žemės savininkas (nes tas, kuris malkas kapojo jau išvyko į Rygą, be to, ne visa žemė jam vienam priklauso...). Na, nemaloni mistinė situacija.  Šiaip taip pavyksta užgesinti aistras, nors nuotaika sugadinta.

Gintarų paroda

Laimei, naktis praeina ramiai, ryte Tatjana pakviečia į švyturio teritoriją, noriai demonstruoja savo surinktą gintarų kolekciją. Taip pat gausybę fosilijų (suakmenėjusių medūzų, sraigių, vabalų), rastų jūroje. Ji taip pat gali nesunkiai paaiškinti, kaip jūroje rastą gintarą atskirti nuo plastmasės gabalo ar nugludinto stiklo. Švyturio šeimininkės surinkta kompozicija tikrai įspūdinga – tokio dydžio gintarų dar neteko matyti! Jei lankysitės, būtinai pabendraukite su Tatjana.

Akmensrago teritorija

Kaip pasakoja švyrutio prižiūrėtoja, sovietmečiu ši teritorija buvo uždara. Čia pat stovėjo karinė užkarda. Iš dalies tai puikiai paaiškina, kaip Akmensrago gyventojams iki šiol pavyko išsaugoti beveik nepaliestą kraštovaizdį ir ramybę (nes ne visi sugeba privažiuoti). Visa pakrantė nuo Akmensrago iki Paviluostos buvo saugoma pasieniečių. Netgi buriuotojai turėdavo nuo tolo aplenkti Akmensrago švyturį. Antraip juos vaikydavęs vadinamasis „bobikas“ – pasieniečių laivas.

Natūralu, kad ir dabar negausūs Akmensrago gyventojai stengiasi išsaugoti autonomiją. Jie atsisakė praplėsti gyvenvietės ribas, kad valžios vyrai vilų šiame laukiniame krašte neprisistatytų. Beje, Latvijos valdžia, griūvant SSSR, čia planavo ir atominę elektrinę statyti. Tačiau „žalieji“ apgynė teritoriją.

Pranašystė išsipildė

Antrąją dieną atsisveikinome su Akmensrago paplūdimiu ir įspūdingu 37 m. aukščio švyturiu. Klastingu keliu burzgiame atgal link Ziemupės, paskui suksime link Ventspilio. Tačiau, pavažiavę

Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./Kemperis pateko į spąstus.

vos 2 km, kemperio galu pakimbame ant akmenų buvusioje pelkės vietoje. Keturias valandas bandome atkasti galą ir ištraukti akmenis, pakėlę automobilį domkratu. Nejučiom prisimename tatjanos pasakytus žodžius, kad čia atvažiuoja tik tie, kurie labai to nori... O ar visiems pavyksta išvažiuoti? laimei, netrukus iš miško su „Audi“ išlenda du vaikinai su dviem blondinėm. Akmenis jau neša ir jie, tačiau internacionalinės pastangos bergždžios. Kemperis nė iš vietos. Broliukai latviai iškart prisimena keletą istorijų, kaip buvo įklimpę šioje klastingoje vietelėje, kažkas net karterio apsaugas paliko...

Laimei, pavyksta prisikambinti į kempingą „Laikas“, jo komendantas Andris greitai suranda traktorių. Didžiulis 15min laivas ant ratų pajuda iš vietos  tęsia kelionę toliau.

Bus daugiau. Kitą savaitę skaitykite apie Kuldigos krioklį ir Riežupės smėlio urvus.