Kalnai, kuprinės ir žygiavimas mus gerokai išvargino. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kiekvienam iš mūsų ką nors skauda, visi norim atsipalaiduoti, pailsėti nuo kalnų. Iš El Čalteno atvykom į Puerto Natales – iš Argentinos pervažiavom į Čilę. Apsistojome jaukiame hostelyje ir džiaugėmės virtuve, minkštomis lovomis, karštais dušais ir svarbiausia psichologine ramybe, kad niekur artimiausiu metu nelipsim.
Nors visai šalia yra Torres del Paine nacionalinis parkas, žymus savo granito bokšais ir trekingo maršrutais. Neseniai kilęs gaisras suniokojo didelę parko dalį ir bene pusė slėnių buvo uždaryti. Orų prognozės prastos – lietus ir vėjas neleidžia net pagalvoti apie lipimą. Hostelis pilnas kalnų turistų ir kiekvieną vakarą pagrindindės pokalbių temos yra „W“,„ Y“, „Q“ ir „O“ – pagal formą raidėmis pavadinti trekingo maršrutai. Truputis lietaus ir didelis vėjas žygeiviams netrukdo džiaugtis puikiais vaizdais ir jiems labai sunku suprasti mūsų paaiškinimus, kad mes palauksim geresnio oro, o gal ir išvis neisim į parką. Asmeniškai aš kuprinę kalnų takeliais galiu ilgai nešti, jei yra bent vilties, kad gausim lipti. Trekingas man yra labiau kančia – kaina kurią turi sumokėti už galimybę prisiliesti prie kalno.
Nusprendėme, kad reikia paturistauti ir nutranzuoti kelis šimtus kilometrų iki Ušuajos (Ushuaia) – piečiausio pasaulio miesto. Visi kas mane pažįsta žino, kad esu prastas turistas, man nelabai įdomūs įprasti turistiniai objektai: miestai, architektūra, muziejai ir kitokios vietinės įžymybės... Iš tiesų, tai man tokie dalykai dažniausiai net labai nepatinka ir erzina. Man reikia veiksmo!
Nusprendžiau turizmui suteikti dar vieną šansą. Susikrovėme mažytes kuprinytes ir išėjom į greitkelį vedantį į Ugnies Žemę. Pirmas mūsų tikslas – Punta Arenas – miestas iš kurio planavom plaukti į pingvinų salą. Nuplaukėm, pingvinus pamatėm, varnelė uždėta. Šiaip tai pingvinai yra visai įdomūs gyvūnėliai ir ta valanda praleista tarp jų labai neprailgo. Pernakvoję autobuso stotelėje, tranzavom toliau, Ušuajos link. Autostopas yra visai smagus keliavimo būdas, ypač, kai ant pečių tik mažytė kuprinytė ir nėra kur skubėti. Tačiau turiu pripažinti, kad, kai stovi sankryžoje vidury niekur ir kelias valandas nestoja mašinos, apima šioks toks bejėgiškumo jausmas.
Pirmas mūsų tikslas – Punta Arenas – miestas iš kurio planavom plaukti į pingvinų salą.
Didžiąją kelio dalį tranzavau vienas, nes taip tiesiog lengviau ir greičiau, nei trise. Kai vidury nakties fūristas mane paleido tarp Čilės ir Argentinos sienų, irgi pasijutau kiek nejaukiai. Jam reikėjo sustoti pamiegoti, o aš nenorėjau traukti miegmaišio pasienio zonoje šalia kelio. Po valandos laukimo, su pasieniečio pagalba, pavyko įsėsti į mašiną važiuojančią iki artimiausio miesto už šimto kilometrų. Tuomet antrą valandą nakties teko pėsčiomis pereiti Rio Grande miestą. Iš pradžių ėjau iki autostrados, po to pamačiau šviesas – tikėjausi degalinės ir kulniavau toliau, bet priėjus paaiškėjo, kad paskutinį pusvalandį mano tikslas buvo kažkokie sandeliai. Nieko neliko, kaip pasitiesti miegmaišį griovyje šalia autostrados ir eiti miegoti. Tik ryte, kai vėl stojau tranzuoti pamačiau, kad kitoje kelio pusėje, taip pat atvilioti šviesų, nakvojo ir Saulė su Gedu.
Nemažai mus pavežusių žmonių nepatingėdavo sustoti ir parodyti įdomesnius objektus: naftininkai aprodė minų lauką likusį po „beveik karo“ tarp Čilės ir Argentinos, jaunuoliai, vežę mus iki Ušuajos, pakeliui užsuko į nedidelį miestuką, atgal mane vežęs karininkas, kolekcionuojantis senas amerikietiškas mašinas ir dievinantis rusišką vodką, pasakojo apie įvairius bunkerius ir jaukius viešbutukus, kur smagu nusivežti merginą... Nors kelios valandos sunkvežimio kabinoje važiuojant žvyrkeliu vidutiniu 30 km/val. greičiu ir klausantis tradicinių ispaniškų melodijų nebuvo pačios smagiausios kelionės akimirkos, tačiau, bendrai vertinant, keliavimas autostopu pietų amerikos pietuose visgi yra įdomus patyrimas.
Ušuaja – miestas ant pasaulio krašto, ilgą laiką buvo pasiekiamas tik jūra arba oru. Jis tarnavo, kaip paskutinė stotelė prieš ekspedicijas į Antarktidą ir buvo Argentinos kalėjimas XX a. pradžioje. Dabar tai visiškai turistinis miestas, įsitaisęs tarp kalnų ir jūros. Pats miestas man nepasirodė nei ypatingai žavus, nei įdomus. Tik buvusiame kalėjime įsikūręs muziejus yra tikrai vertas dėmesio, jame galima susipažinti su pirmųjų keliautojų žygiais, sužinoti apie Antarktidos tyrinėjimus, buvusių vietinių gyventojų buitį ir žinoma apie patį kalėjimą ir jame kalėjusius kalinius, kurie neturėjo kur bėgti. Gedas ir Saulė dar išplaukė pasižiūrėti daugiau jūrų gyvūnėlių, bet aš jau jaučiausi pakankamai paturistavęs ir, kol jie fotografavo jūrų liūtus, mėgavausi ramybe miestelio parke.
Taigi per šešias dienas autostopu nukeliavome pusantro tūkstančio kilometrų, matėme įvairiausių gyvūnų, gyvenančių pasaulio krašte, nakvojome autobuso stotelėje, griovy šalia kelio, nebaigtoje statyti transformatorinėje ir apleistame pastate šalia dujų vamzdyno. Turizmas smagiai paįvairino mūsų, kelionę, bet man jau gana – vėl norisi lipti. Važiuojam 2000 km į šiaurę, Kočiamo (Cochamo) slėnį, kopti džiunglėse stūksančiomis stačių uolų sienomis.
