„Montis Magia alpinistai“. Atvykimas į Meksiką

Autorius: Saulė Žukauskaitė / Montis Magia alpinistai

MM alpinistų nuotr. / Užkopus į viršūnę

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Montis Magia alpinistai pradėjo naują kelionės etapą Meksikoje. Po mėnesio praleisto JAV laipiojimo regionuose, jaunuoliai patraukė pietų link. Iš Jutos į Kaliforniją Montis Magia alpinistai visą parą keliavo traukiniu, ir nepaisant traukinio 5 valandų vėlavimo, suspėjo išskristi į Monterėjaus miestą Naujojo Leono valstijoje, Meksikoje. Čia jų laukė visai kitoks pasaulis nei buvo įpratę... Saulės įspūdžiai iš El Potrero Chico.

MM alpinistų nuotr./Apačia toli

„Iki laipiojimo regiono iš oro uosto įprasta važiuoti taksi, kiek brangiau nei autobusu, tačiau sutaupoma "geras gabalas" laiko ir šiaip „tampymosi“, ypač turint omeny, kad į Meksiką teko skristi su iš viso keturiais registruotais bagažais, arba kitais žodžiais tariant, bent šimtu kilogramų krovinio... Už taksi susimokėti dar oro uosto kasoje buvo gan malonu, nes tai tarsi apdraudė nuo derybų gerai nemokant kalbos. Tačiau keista pradėjo darytis, kuomet net keletą kartų vairuotojas paprašė susimokėti už kelią vienišai šalia kelio stovinčiose būdelėse. Ech, tebūnie duoklė šiai kultūrai.

MM alpinistų nuotr./Visur iš paskos sekioja šunys

Kempingas. Tylu tylu. Didžiulėje teritorijoje stovi vos kelios palapinės. Gal mes ne čia pataikėm? Iš pasakojimų ir pasiskaitymų tikėjomės patekti į laipiotojų avilį! Ir tie šunys... Daugybė palaidų ir ne itin draugiškai atrodančių šunų. Net nežinia kaip čia su jais elgtis – tikriausiai, reikia apsimest vietiniais, ir nekreipt dėmesio. Apsimest vietiniais, aišku, ne taip lengva. Visi mato, kad esi „gringas“, kaip Meksikoje įprasta vadinti baltaodžius. Tačiau žmonės labai draugiški ir jokio priešiškumo nesijaučia. Be to, čia žmonėms dažniausiai esi pirmasis jų sutiktas lietuvis. Malonumas ir kartu atsakomybė.

MM alpinistų nuotr./Meksikos uolos, į kurias lipame

Nuostabus jausmas apėmė pakėlus galvas į viršų – didžiulis masyvas su keletu skirtingų aukščių viršūnėm, keterom, sienom, užlinkimais, įlinkimais, kanjonus primenančiomis formacijomis. Kuo aukščiau lipi, tuo daugiau atsiveria kalnų, sienų, viršūnių. O laipiojimas nuostabus! Geros kokybės klintis su švariais nuo laisvų akmenų ir augalijos maršrutais bei nuostabiais vaizdais. Iš apačios maršrutas kartais atrodo kaip bėgimo takelis per kaktusų giraitę, nes aplinkui uola nevalyta ir iš plyšių auga įvairiausių kaktusų, net palmių. Dėl to, net sunku suvokti sienos statumą. Kartais pasirodo gyvatė ar šimtakojis, laksto daug didelių, bet draugiškų ir spalvotų driežų.

MM alpinistų nuotr./Gediminas pasiruošęs užkariauti ir Meksikos uolas

Po ilgų maršrutų ir dienų praleistų saulės kaitroje turim galimybę šokt į kempingo baseiną ir iš ten pasidairyt į užkoptas viršūnes... Potrero Chico smagu – tikros atostogos“.