„Montis Magia alpinistai“. Fitz Rojus arba ant Patagonijos stogo

Tik nusileidus nuo Poincenoto (prieš tai įkopto kalno), vaikinai iš karto puolė tikrinti orų prognozių. „Nerealu! Po dienos vėl nusimato gero oro langelis!” Kad ir kaip gerai skambėtų, bet šitą teks praleisti, pagalvojau, tepdamasi savo sutinusius kelius ir plėšdama pleistrus nuo kojų... Stengiausi neklausyti, ką jie šneka, bet sunkiai sekėsi, nes vis su didesniu entuziazmu ir užsidegimu buvo kalbama apie mūsų kitą įkopimą. Jaučiausi tarsi būdama kitoj planetoj negu jie. Nejaugi jūs nepavargot? Vakarienė. „Tai ką, poryt išeinam“. Poryt išeinam. „Iškvaišo, tikriausiai“ – man šnabždėjo mano kūnas, ir nuėjau miegoti, nes tuo metu jo valia buvo man įsakymas. Per naktį matyt mintys kovėsi su kūnu. Jis – išvargęs, jos – degančios. „...Fitz Rojus... Šiurpuliukas nueidavo net pagalvojus apie jį... Taip nesinori praleisti progos, su oru Patagonijoje geriau nejuokauti, gavai oro langą – tai ir lipk. Bet tas nuovargis.. ar ištempsim?.. Nagi, kūne, juk tiek stiprybės turi, vedamas tinkamų minčių!..“ Ir jos nugalėjo.

Ankstų šv. Kalėdų rytą mes jau keliavom nuostabiu takeliu Fitz Rojaus link. Jėgų atsirado ir judėjome greitai. Takas kilo miškeliu, vedė pro upes, atsiveriančius idiliškus vaizdus. Po poros valandų atsidūrėm savo žemutinėj stovykloj – prie ežeriuko ir granito bokštų link vedančio ledyno. Karšta, dėl to sniegas šlapias ir labai klampus, be to daug atsivėrusių ledyno plyšių, reikėjo būti atidiems. Po beveik penkių valandų atsidūrėm Fitz Rojaus apačioj – tačiau iki mūsų numatytos nakvynės vietos – balno tarp Fitz Rojaus ir Poincenoto – dar beveik 500 m stataus sniego. Po įnirtingo kapojimo ledkirčiais ir katėmis atsidūrėm nuostabioje miegojimo vietelėje – ryškiai žibančios žvaigždės, netoliese grakščiai stovintis Cerro Torre ir visai nebetoli – didysis aukso spalvos Fitz Rojus.

Kelios valandos miego ir vėl žygiuojam – truputis uolų, sniego ketera ir pagaliau pasiekėm pačią sieną su išraiškingu siauru plyšiu, kylančiu 50 m į viršų. Pagaliau. Patagonija iš tavęs reikalauja tiek daug pastangų, kol pagaliau prileidžia prie išsvajotojo lipimo. Dėl to laipiojimo batelių apsimovimas dviejų ar daugiau kilometrų aukštyje visada būna šiokia tokia palaima nepaisant to, jog sunkiausia dalis dar tik priešaky. Pradedam lipti! Greitis čia labai svarbu – ant tokių didelių sienų geriau per ilgai neužsibūti. Tad ir dairytis, lipant pirmam, per daug nėra laiko. Lipame įvairaus pločio plyšiais, kaminais, vidiniais kampais, o siena kaip tęsiasi taip tęsiasi... Ir vis tas pats nuostabios spalvos granitas – tvirtas ir žmonių per daug nenučiupinėtas. Oras geras, šilta, galime lipti be pirštinių, belieka tik mėgautis ir vis kilti aukštyn. Į pavakarę saulutė pasislepia, darosi vėsiau ir beldžiasi nuovargis... Tačiau viršūnė jau čia pat! Dar valanda lengvo kopimo sniegu ir uolomis ir taip, po ilgos dienos mes keliame rankas ant Fitz Rojaus viršūnės. Tarsi ant Patagonijos stogo būtume užsilipę...

Leidimasis buvo gan sudėtingas, nes net keletą kartų buvo užkibusios virvės, be to temo ir nuovargis bei miego trūkumas vis stipriau reikalavo savo dalies. Trečią valandą ryto, po lygiai paros, vėl pasiekėme savo miegmaišius. Koks saldus tas galvos padėjimas, kad ir ant pačio kiečiausio akmens...

Ryte, deja, vėl teko anksti keltis – pradėjo pūsti stiprus vėjas, ir kalno viršūnę vis greičiau ir greičiau gaubė iš vakarų plukdomi debesys. Matyt, blogas oras yra kalnų susimąstymo ir malonaus vienišumo laikas. Mums irgi laikas pailsėti – ilgas kelias sniegu ir vingiuojantis turistinis takas po trijų dienų pagaliau parvedė mus namo. Kūnas atsigaus, o galvoje dėliosis nauji planai.