„Montis Magia alpinistai“: į Angelo nusileidimo viršūnę – per Jutos kaktusus

Visa informacija apie alpinistų kelionę – spauskite čia.

Paskutines savaites Jungtinėse Valstijose komanda nusprendė praleisti Jutoje, garsėjančioje dykumos smiltainiu. Pirmąjį šoką alpinistams sukėlė dykumos oras. Pripratę prie sąlygiškai pastovios temperatūros Josemituose, lietuviai turėjo pakęsti ypatingai karštas dienas ir lygiai taip pat šaltas naktis.

Zijono parkas, esantis prie pat Nevados ribos, žymus tarp pasaulio laipiotojų dėl ten patiriamų nuotykių – dažnai trupantis smiltainis ir klaidūs maršrutai tampa legendinių pasakojimų ašimi. Dėl to komanda nusprendė pirmą dieną parke laipioti neaukštomis uoloms ir apsiprasti su smiltainio plyšiais. Po treniruočių Saulė ir Gediminas nusprendė kopti į „Angelo nusileidimo“ viršūnę, taip pavadintą vieno iš pirmųjų Zijono parko tyrinėtojų Fredericko Fischerio. Anot jo, ant šios viršūnės galėtų nusileisti tik angelas. Į ją veda ir turistinis takelis, kuriuo į viršūnę kasdien užlipa dešimtys žmonių, tačiau alpinistų dėmesį traukia plyšių išvagotos sienos.

Gedimino ir Saulės pasirinktas maršrutas per šiaurės rytų kontraforsą yra aštuonių virvių ilgio, lipamas laisvu laipiojimu ir įprastai įveikiamas per vieną dieną. Bet garsėja tuo, kad komandos dažnai pasiklysta, todėl tenka ant sienos praleisti neplanuotą naktį. Stengdamiesi to išvengti, „Montis Magia alpinistai“ ėmė minimalų kiekį inventoriaus, maisto ir vandens, paliko žemėje kuprines, o naštą susikabino prie apraišų, kad galėtų greitai judėti uola ir vakarieniauti jau savo palapinėje.

Jau iš pat ryto maršrutas pateisino savo reputaciją – auštant artėdami prie maršruto alpinistai išvydo tekančią upę, kuri įprastai tokiu metų laiku jau būna išsekusi arba labai negili, tačiau šiemet dar buvo nemažai vandens. „Metėme burtus, kuris eis pirmas, ir tai daryti teko man. Atsiraitojau kelnes iki kelių ir – pirmyn“, – prisiminė Saulė, – „bet paaiškėjo, kad jis gilesnis, todėl teko sušlapti kiek daugiau nei tkėjausi“.

Maršruto pradžia buvo fantastiška – veidrodžio lygumo raudona siena, perkirsta plyšiu, kurio plotis kas keliasdešimt metrų vis keitėsi.

Perbridus upelį nuotykiai tęsėsi – iš pradžių reikėjo kilti stačiu šlaitu, kuriame augo daugybė kaktusų ir kitokių besibadančių augalų. Šįsyk kentėti teko Gedui – nuprendęs įveikti maršrutą su lengvomis basutėmis vetoj batų, jis kas keletą minučių traukėsi spyglius iš pėdų. Kaktusų šlaitas greitai pavirto stačia uola ir alpinistams teko susirišti virve net neprasidėjus maršrutui. Dar 60 metrų lipimo pagaliau juos atvedė iki balno, nuo kurio prasidėjo tikrasis maršrutas.

Maršruto pradžia buvo fantastiška – veidrodžio lygumo raudona siena, perkirsta plyšiu, kurio plotis kas keliasdešimt metrų vis keitėsi. Iš pradžių į plyšį tilpo tik pirštai, kuriuos įspraudus reikėjo trauktis į viršų, vėliau teko kišti visą ranką, o dar po keletos judesių reikėjo įsprausti visą kūną ir sliuogti aukštyn. Vidury sienos uolos kokybė smarkiai suprastėjo – dėl geologinės istorijos vidurinysis sluoksnis buvo panašesnis į Nidos kopas negu į uolą, taigi problemų kilo ne tik lipant, bet ir užtikrinant saugumą. Laimei, ši atkarpa nebuvo labai ilga ir uolos viršus vėl padovanojo švarių ir įspūdingų plyšių bei puikių kanjono vaizdų – alpinistai jau buvo iškilę virš daugumos aplinkinių uolų.

Pasiekusius viršūnę Gediminą ir Saulę pasitiko grupė ką tik turistų taku užlipusių į kalną žmonių, kurie labai domėjosi, kodėl reikia lipti siena, kai galima ten patekti paprasčiau. Saulė išsamiai papasakojo jiems apie lipimo ypatumus ir įtikino juos išbandyti šį sportą. Į slėnį nusileidę turistiniu takeliu, alpinistai grožėjosi saulėlydžiu, valgė vakarienę ir pradėjo planuoti kitus įkopimus.