„Montis Magia alpinistai“. Laiškai nuo dykumos bokštų (II dalis)

3:00 Cypia žadintuvas, ilgai vakar ruošėmės, nuėjom miegoti prieš dvi valandas, bet esam užsidegę ir keltis nesunku. Pusryčiams kiaušiniai ir džemas su duona. Geriam daug arbatos, bandom pasikrauti vandens į kūną ilgai dienai dykumoje.

MM alpinistų nuotr./Bauginantis dykumos bokštas

4:30 Pradedam eiti. Šiandien lipsim trise – prie mūsų su Saule prisijungė Rylee – amerikietė mergina, su kuria susipažinome Josemituose ir kurios automobilyje keliavome į Sioną, o dabar ir į dykumą. Įrangos reikia neštis tiek pat, kiek ir kopiant dviese, todėl nešti lengviau viską pasidalinus tarp trijų. Iš vakaro apžiūrėtas priėjimas pasirodo klaidesnis tamsoje, tačiau surandame kelią ir pasiekiame sienos apačią.

MM alpinistų nuotr./Viršūnė

6:30 Saulė pradeda lipti pirmą virvę su galingu prožektoriumi ant galvos, viduryje pirmos virvės prašvinta. Aš su Rylee stebime, kaip šviesa apgaubia bokštų viršūnėles. Prieblandoje jos primena šešėlių teatro vaidinimą, bet apšviestos vėl tampa smėlio pilimis.

8:00 Pajudam nuo žemės ir kylam užfiksuota Saulės virve. Žiūriu, kur ji lipo ir suprantu, kodėl tiek užtruko. Klastingi plyšiai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys tvirtai, subyra vos į juos įkišus ranką. Pasiekiam stotį, atiduodam surinktą inventorių ir išleidžiam ją vėl lipti. Nors kita virvė sunkesnė ir ilgesnė, Saulė lipa greitai ir sklandžiai. Agresyviai tikrina įdėtus taškus prieš stodamasi ant jų - svarbu žinoti, ko jie verti prieš pasitikint. Virvė užtvirtinta, kylam aukštyn.

10:00 Mano eilė lipti pirmam. Virvės pradžia nesudėtinga, galiu įdėti nemažai kaiščių, jie atrodo tvirti ir nuramina. Jau matau lentynėlę, kur įrengsiu stotį, bet kelią pastoja pasikeitusi uola. Panašesnė į konglomeratą nei smiltainį, keistai suformuota. Keletą minučių negaliu surasti būdo prlipti šios vietos: ką tik įdedu į uolą – testuojant iškrenta. Galiausiai įdedu pusę kaiščio. Matau, kad nestiprus, bet kūno svorį išlaiko. Griebiu jį, stojuosi ir išvirstu ant lentynos. Virvė užtvirtinta - kilkite aukštyn.

11:00 Antra mano virvė einasi puikiai, įveikiu nemažą stogą be problemų, bet vėl esu priverstas sustoti, nes pasiekiu vietą, kur anksčiau buvo plyšys, bet kažkas, kas prieš tai lipo, ten įdėjo tašką ir viskas išsprogo, tikriausiai laipiotojui krentant. Dabar vienintelis likęs reljefas – įdubimas, primenantis dubenėlio vidų. Čia nieko neįdėsi – reikia lipti atsargiai. Rankomis laikau įdubimą, kojas atremiu į uolą ir traukiuosi aukštyn, kol pasiekiu tvirtą plyšį. Nuo čia jau lengva ir lentynėlė

MM alpinistų nuotr./Kopti reikia atsargiai, nes uola biri

stočiai jau nebetoli.

12:30 Rylee lipa pirma, o mes su Saule valgome pietus. Sumuštiniai su kumpiu, pomidoru, salota ir sūriu. Desertui – šokolado ir riešutų batonėlis. Rylee tuo tarpu greitai pralipa gan platų kaminą ir mums tenka pradėti lipti pilna burna. Antra Rylee virvė – traversas aplink didžiulę uolą, kuris išveda mus ant šiaurės rytų keteros.

14:30 Vėl mano eilė lipti. Ši virvė buvo aprašyta, kaip sudėtingiausia visame maršrute, bet einasi greitai. Po keleto įdomių judesių ant šoninės sienos, išlipu ant stačiosios keteros dalies, vėl atsiveria aplinkiniai bokštai, bet mes jau virš jų, nedaug liko iki viršūnės.

15:00 Saulė lipa paskutinę stačią virvę. Iš mūsų kabančios stoties jos lipimas atrodo kaip Marse, raudonos spalvos gumbai ir įdubimai diktuoja kelią. Vaizdas primena pasakojimus, kaip žmonės įsivaizdavo plokščią žemę – atrodo, kad Saulė užlipus ant uolos nukris nuo jos krašto.

MM alpinistų nuotr./Viršūnės link

16:30 Užlipus ant stačiosios sienos dalies, lieka tik keliasdešimt metrų nesudėtinga ketera ir pasiekiame viršūnę, jausmas tikrai, kaip ant pasaulio krašto. Traukiame vėliavėles, fotografuojamės, o prieš leisdamiesi dar suvalgome paskutinius šokolado batonėlius ir apsižvalgome aplinkui – matosi ne tik visa Fišerio bokštų grupė, bet ir dar daug mylių aplinkui – raudona bekraštė dykuma, perkirsta Kolorado upės.

MM alpinistų nuotr./Viršūnės link

17:00 Pradedam leistis virvėmis. Leidžiantis kiekvienam žmogui, apačioj kabantys komandos

MM alpinistų nuotr./Nuo viršūnės atsiveria įspūdingas vaizdas

nariai yra apipilami akmenų, smėlio ir purvo kruša. Tas pats atsitinka ir traukiant virves po nusileidimo. Glaudžiamės prie sienos ir slepiamės už stogelių, bet visų šūvių išvengti nepavyksta. Laimei, akmenys yra minkšti ir dauguma sutrupa pakeliui iki mūsų. Besileidžiant sutemsta, tampa jaukiau, krintantys akmenys nebeatrodo tokie baisūs, gal dėl to, kad nesimato.

19:00 Po daugiau nei pusės paros vėl pasiekiame plokščią žemę. Keista, kad šios kalno dalies nepavyko pamatyti dienos šviesoje. Kraunames kuprines, geriam apačioje paliktą vandenį, valgom riešutus, bet alkio nenumalšinom, nes dirbant visą dieną išnaudojom daug energijos. Pradedam eiti, takelis jau pažįstamas nuo ryto, bet vis tiek sunku surasti tą teisingą upelio vagą ar reikiamą akmenuką prie kurio reikia pasukti.

20:30 Grįžus į stovyklą puolam gamintis maistą, laukia didelė puota. Švenčiam sėkmingą įkopimą su vaisiais, daržovių salotom ir troškiniu. Džiaugiamės, kad saugiai ir efektyviai sulipom į šią gamtos skulptūrą ir su baime dairomės į mėnulio apšviestus kitus Fišerio bokštus. Nuostabi diena