Debesys dar toli, bet vos atsikėlus džiaugėmės, kad suspėjome vakar užlipti į viršūnę, apie kurią svajojome dar pradėdami projektą. Pietvakarių pusėje dangus jau juodas ir matosi, kad lyja. Priešingoje pusėje dar šviesu, tačiau toks vaizdas lipant reikštų, kad reikia nedelsiant suktis.
 |
|
MM alpinistų nuotr./Ant Driežo bokšto viršūnės |
Lėtai pusryčiaujam ir šnekamės apie vakar dieną. Kaip viskas gerai klojosi! Jau planuojam kitus maršrutus, sienas, bokštus. Geriam kavą, nes ima miegas. Gal dar ant ko nors užsiropščiam iki ateinant audrai? Po antro puodelio kavos pasiūlau lipti į Driežo bokštą, kuris vos šimtas metrų nuo mūsų palapinės, o jo aukštis tik trisdešimt metrų. Per pusvalandį būsim viršuj ir greitai nusileisim.
Atsirinkti inventorių užtrunka ilgai, nes vakar grįžę viską išmėtėm bet kaip. Pasiimam bananą, buteliuką vandens ir išeinam. Iš karto matosi, kad arti stovyklavietės esantis bokštas populiarus – plyšiai atrodo švarūs, o kai kur net matosi baltai laipiotojų kreidos nudažyti atsikišimai.
Burtai lemia, kad lipti turiu pirmas ir iškart pajaučiu vakar dienos nuovargį. Seguosi įrangą ant apraišų, o ji atrodo tokia sunki. Koja sunkiai lenda į uolų batelius. Gal reikėjo šiandien pagulėti. Bet vos pradėjus lipti viskas pasikeičia – maršrutas nuostabus! Kojos sliuogia plyšiu, rankos ieško iššokusių akmenukų, be galo malonu judėti į viršų. Maršrutas baigiasi per greitai, norėjau lipti dar.
 |
|
MM alpinistų nuotr./Bokštai, į kuriuos ilipom |
Užlipus ant bokšto pirmąkart apsidairau – juodi debesys jau visai arti mūsų. Palapinė jau tamsoje. Padarau stotį ir saugau bokšto viršuje. Susirenkam ir leidžiamės. Temsta dar labiau. Kyla stiprus vėjas. Susitvarkom palapinę, pradedam krauti automobilį ir jau krenta lašai iš dangaus.
 |
|
MM alpinistų nuotr./Dykumoje artėjanti audra |
Sėdame į automobilį. Krovėmės skubomis todėl vietos nedauk ir reikia būti susigūžus. Audra stiprėja, žaibas trenkia į vieną iš bokštų. Važiuojame atgal į civilizaciją – į Moab miestelį už dvidešimt mylių. Mašinos valytuvai vos spėja valyti priekinį stiklą, žaibuoja, o reti krūmokšniai karts nuo karto pralekia pro mus švaistomi vėjo. Kad ir kaip mėgstu laipioti, dabar labai gera būti ant žemės.
 |
|
MM alpinistų nuotr./Atgal į civilizaciją |
