„Montis Magia alpinistai“: Pirmasis gero oro „langas“ ir rimtų uolų išbandymas Patagonijoje

Patagonija garsėja ne tik nuostabaus grožio viršūnėmis, bet ir itin kaprizingu oru. Stiprūs vėjai ir debesys iš kalnų pasitraukia tik trumpiems gero oro „langams”, kuomet ir stengiamasi įveikti pasirinktus maršrutus. Tik atvykus į El Čalteną mus pasitiko geras oras, tačiau jau kitą dieną supratome, kad šis „langas“ užsidarė ir mums teks laukti kitos progos. Masyvas pasislėpė po debesimis ir privertė mus tūnoti miestelyje nuolat tikrinant besikeičiančias orų prognozes. Kadangi taip dienas čia tenka leisti daugeliui pasaulio alpinistų, aplink miestelį yra įrengta trumpų maršrutų, tinkančių treniruotėms net ir prastesniu oru.

M.M. alpinistų nuotr./Saulė ir Gedas beveik viršuje

Galiausiai, po beveik savaitės laukimo, prognozėse pasirodė dvi gero oro dienos. Susikrovėme kuprines ir patraukėme į šiaurinę masyvo pusę. Pasiekti kalno papėdę užtruko visą dieną, tačiau užmigome jau žiūrėdami į kitos dienos tikslą – Guillaumet bokštą. Šiam įkopimui prie mūsų prisijungė ir Dženė Olson (Jen Olson) – viena stipriausių Kanados alpinisčių. Daugiau nei penkiolika metų patirties kalnuose turinti Dženė sustiprino mūsų komandą, o jos pasakojimai apie ekspedicijas Pakistane ir Aliaskoje mus ne tik  žavėjo, bet ir privertė kurti planus ateinantiems metams.

M.M. alpinistų nuotr./Fitz Roy

Žadėtą pirmąją gero oro dieną pabudome penktą ryto. Iš pradžių su dalimi daiktų užkilome iki aukštutinės stovyklos, o nuo ten dešimtą valandą jau pradėjome priėjimą prie pačio maršruto. Prognozės nemelavo ir kalnus supo tik mėlynas dangus, o vėjas vos kedeno plaukus. Naktį nukritusi temperatūra sustingdė sniego paviršių, todėl dalį priėjimo ant batų avėjome „kates“. Po trijų valandų ėjimo ir lengvo lipimo, pasiekėme stačią sieną. Nors pirmą valandą dienos pradedame lipti retai, tačiau pasikliaudami prognozėmis tikėjome, kad geras oras išsilaikys visą dieną ir leistis galėsime mėnulio šviesoje.

M.M. alpinistų nuotr./Storas, Mažas ir Graži

Įkopimui pasidalinome į dvi komandas – su Džene lipo Saulė, o Gediminas ir Arūnas susirišo kita virve. Aukso spalvos, itin tvirtas granitas užtikrino saugų ir malonų lipimą. Maršrutas vedė įvairių dydžių plyšiais ir banguojančiu reljefu. Užlipus keturias virves, pasiekėme sudėtingiausią dalį – itin statų ir kiek traversuojantį plyšį. Teko truputį pavargti, kol nubrozdintomis rankomis ir nuspaustais kojų pirštais jį įveikėme. Tiesa, ant pečių visą laiką teko neštis ir kuprines su alpinistiniais batais, katėmis, ledkirčiais ir kita įranga, kadangi paskutiniai keliasdešimt metrų iki viršūnės padengti sniegu ir ledu.

M.M. alpinistų nuotr./Gedas ant Guillaumet viršūnės

Užlipus ant viršūnės, didžiąją dalį slėnio jau buvo apgaubęs šešėlis, bet mums dar švietė saulė. Devintą valandą vakaro džiaugėmės paskutiniais jos spinduliais ir ilgomis vasaros dienomis – grožėjomės aplinkinėmis viršūnėmis. Nulipę viršutiniu sniegu, virvėmis leidomės į kitą kalno pusę ir antrą valandą ryto grįžome į stovyklavietę. Išgėrę sriubos ir užkandę sausainių užmigome, prieš tai išjungę žadintuvus.

M.M. alpinistų nuotr./Aras daro pusryčius

Kitą dieną praleidome ilsėdamiesi ir džiovindami inventorių. Svarstėme, ar leistis žemyn, ar bandyti įveikti dar vieną maršrutą. Galiausiai nusprendėme pernakvoti dar vieną naktį ir pažiūrėti, ar išsilaikys lipimui tinkantis oras. Laimei, pabudus ankstyvą rytą, išvydome giedrą dangų, tad pasiryžome lipti dar vieną maršrutą ant to paties kalno. Granitas vėl apdovanojo nuostabia diena – virvė po virvės gražaus lipimo mus atvedė į vietą, kurią buvome pasiekę ankstesnio įkopimo metu. Norėdami į miestelį sugrįžti tą patį vakarą, leidomės žemyn ir į viršūnę antrą kartą nebelipome. Stovykloje susikrovėme daiktus ir patraukėme El Čalteno link. Mums beeinant pradėjo kilti vėjas, o nusileidus kalnus jau buvo apgaubę debesys...