Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar yra šansas antrą kartą išprovokuoti plėšrūną kibti? (2)

 Vobleris idealiai tinka brėžti aštuoniukę, kai masalas atplukdomas prie valties
Vobleris idealiai tinka brėžti aštuoniukę, kai masalas atplukdomas prie valties
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žūklėje dažnai pasitaiko, kad žuvis kimba prie pat kojų, bet dažniausiai, galvotrūkčiais besivydama masalą, ji pamato meškeriotoją.

 Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle, keiskis informacija, diskutuok.

Tokia akistata absoliučiai nepageidautina. Pavojaus akivaizdoje plėšrūnui neberūpi grobis ir jis suskumba slėptis, o paskui gali ilgą laiką tūnoti slėptuvėje ir stebėti aplinką.

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia.

Nepageidaujama akistata

Jei žvejojama ežere ir iš valties, geriausias patarimas – prisėsti ant suolelio ir kelias minutes tyliai pasėdėti. Kebliausia tai, kad sunku nustatyti, kur pasuko ir dabar tūno masalą atsivijusi ir pamačiusi spiningininko siluetą žuvis. Paprastai ežere spiningininko žūklės objektas – ešeriai ir lydekos. Dažnai pasitaiko, kad (ypač saulėtomis dienomis) ešeriai slėptis puola čia pat – valties šešėlyje, tačiau atplaukiantį valties link masalą jie stebi, o griebti neskuba. Žvejodamas Dysnykščio ežere visiškai atsitiktinai atskleidžiau vieną būdą, kuris kartais tokiose situacijose gali padėti.

Vienas po kito palei lelijų lapų guotą užkibo keli ešeriai, o ketvirtas, matyt, masalą vijosi iš toli ir priartėjo tik tada, kai guminukas („tvister“ tipo) jau buvo prie pat valties. Suprantama, kad ešerys tuojau pat apsisuko ir nėrė į gelmę. Kaip tik tuo metu rengiausi užkąsti sumuštinių. Spiningą atrėmiau į bortą taip, kad pusė jo atsidūrė virš vandens, valo kažkodėl ligi galo nesuvyniojau, liko koks pusantro metro, tad guminukas plūduriavo paniręs maždaug 15 cm.

Į veidą pūtė žvalus vėjelis, kuris vandens paviršiumi ginė nedideles bangeles. Jos, matyt, judino guminuką, ir masalo uodegėlė iš lėto virpėjo. Kramsnojau užkandį, žvalgiausi į puikų peizažą, tad į spiningą nekreipiau dėmesio tol, kol jo viršūnėlė, nepradėjo energingai linkčioti. Pasirodo, ešerys atakavo plūduriavusį guminuką ir pats pasikirto. Tą dieną kelis kartus pavyko pakartoti šį triuką. Vis tik ešeriai, turbūt, vienintelės žuvys, kurias galima tokiu būdu sugundyti griebti dirbtinį masalą.

Tipiška situacija

Tokia situacija, kai žuvis atsiveja masalą iki spiningininko kojų, labiausiai nepageidautina, kai žūklavietė – maža upė ar upokšnis. Jei vanduo drumstokas – dar pusė bėdos. Galima keisti masalą ir bandyti suvilioti laimikį iš naujo. Viename Šventosios intake kelis kartus masalą atsivijo stambokas šapalas, bet kaskart jį nubaidydavo mano šešėlis. Tada prisėdau už alksnio ir ėmiau vilioti žuvį vobleriu. Tačiau šapalas jau buvo žymiai atsargesnis ir iki jo, manymu, pavojingos vietos masalo nebesivydavo. Tada prisegiau tricentimetrinį vobleriuką ir paleidau jį plaukti pasroviui. Žuvis užtikrintai griebė plaukiantį paviršiumi voblerį, tačiau prastai pasikirto ir jos ištraukti nepavyko.

Daug blogesnė situacija, jei vanduo skaidrus. Paprastai masalą atsivijusiam šapalui, upėtakiui, salačiui užtenka akimirkos, kad įvertintų padėtį ir spruktų. Tada reikia laiko, kol žuvies išgąstis atlėgs. Žinoma, laukti pusvalandį verta tik tuo atveju, jei laimikis vertas dėmesio. Paprastai, ypač meškeriojant šapalus ir upėtakius, elgiuose taip: paeinu maždaug 20 m prieš srovę ir surandu tokią vietą, iš kur galėčiau patogiai užmesti masalą iki pastebėtos ar spėjamos žuvies slėptuvės.

Kai viskas aprimsta, o dar geriau, jei pamatau medžiojančios žuvies sukeltą ratilą, atsargiai užmetu masalą ir imu traukti jį žuvies slėptuvės link. Taip man yra pavykę sugauti ne vieną akistatoje su manimi pabuvojusį upėtakį, šapalą, meknę, o ypač dažnai pauzė raminančiai paveikia upėse gyvenančias lydekas. Natūralių priešų jos čia turi nedaug, tad greitai atsikrato nepageidaujamų įtarimų ir vėl išplaukia iš slėptuvių medžioti.

Netikslingas bandymas

Tiesa, neverta bandyti suvilioti tas žuvis, kurias pabaidai ir pamatai nuplaukiančias į šalį. Net ir tuo atveju, jei pavyksta tiksliai užfiksuoti slėptuvę, tą dieną pabaidytą žuvį – ne tik upėtakį ar šapalą, bet ir ešerį ar lydeką – vilioti yra bergždžias reikalas. Stresas verčia ją slėptis, o pabaidytos žuvies apetitas prapuola mažų mažiausiai iki kito ryto.

Todėl pats geriausias variantas – stropiai maskuotis. Meškeriojant iš valties patartina sėdėti ant suolelio, nes stovintis meškeriotojas iš toliau pastebimas. Na, o einant krantu reikia išnaudoti kiekvieną priedangą net ir tuo atveju, jei užmesti masalą patogiau stovint šioje, o ne kitoje medžio ar krūmo pusėje.

Nepakankamas greitis

Kiekviena žuvis gali plaukti tik tam tikru didžiausiu greičiu. Jis vadinamas kreiseriniu. Pavyzdžiui, upėtakis plaukia šešis kartus greičiau už lydeką. Todėl būtent upėtakio pavyzdys labiausiai tinka apsvarstyti dar vieną žūklės subtilybę.

Dažnai atsitinka taip, kad atstumas tarp upėtakio slėptuvės ir masalo pernelyg didelis, o tarp meškeriotojo ir masalo pernelyg mažas, jog upėtakis, plaukdamas prieš stiprią srovę, spėtų jį prisivyti. Žuvis tik šmėsteli kaip šešėlis, kurį spiningininkas paprastai puikiai pastebi, ir dingsta atsisakiusi savo ketinimų. Atakai ji pasirengusi, tačiau sąlygų kibti nėra.

Spiningininkas tiek ežere, tiek upėje, tiek upokšnyje turi parinkti tokį masalo plaukimo greitį, kad jis neviršytų viliojamų žuvų kreiserinio plaukimo greičio.Kitaip nieko nepeš. Tačiau tai nereiškia, kad užtenka žinoti, kokiu greičiu plaukia tam tikros rūšies žuvis, ir plukdyti masalus šiek tiek lėčiau. Svarbu įvertinti srovės greitį, atstumą, kuriuo masalas plaukia nuo potencialios žuvies slėptuvės, ir tik tada parinkti masalo plaukimo greitį.

Jei pastebite pasirodantį ir vėl pasislepiantį upėtakį, pristabdykite masalą, kai kitą kartą jį plukdysite pro žuvies slėptuvę. Jei masalo tipas toks, kad jį sunku pristabdyti, keiskite masalą. Pavyzdžiui, sukrę vobleriu, kuris net ir vandens srautų priešpriešos zonoje gali vinguriuoti, nuplaukdamas po dešimt centimetrų per minutę. Ir laikykitės šio principo žvejodami visų rūšių žuvis. Masalo greitis turi būti optimalus.

Priedai gerai matomi

Gali būti, kad masalą atlydinti žuvis nekimba vien dėl techninės priežasties. Tai reiškia, kad pernelyg ryškiai matomas yra valas, segtukas, kuriuo prisegtas masalas, o lydekų žūklei naudojamas pernelyg storas pavadėlis. Kuo subtilesnis įrankis, tuo mažiau regimų nekibimo priežasčių.

Vandenyje, ypač skaidriame, visi priedai, iš kurių susideda spiningo įnagis, yra gana pastebimi. Ypač jei balkšvame vandenyje naudojamas juodas pavadėlis, o, saulei plieskiant, žuvis gali atbaidyti nikeliuoti sukučiai ir segtukai. Antra vertus, kuo mažesnis sukutis ir segtukas, tuo didesnė tikimybė, kad žuvis kibs. Dabar gaminami labai patikimi ploni plieniniai pavadėliai, mažo kalibro sukučiai ir segtukai. Tad reikia apsirūpinti priedais visiems žūklės atvejams.

Trys patarimai

Jei pastebėjote, kad žuvis pasirodo iš slėptuvės, tačiau masalo neatakuoja, o vėl grįžta į priedangą, sulėtinkite masalo plaukimo greitį, kad potencialiam laimikiui nekiltų abejonių, jog jis pasivys grobį.

Sukrė, plaukianti pro šapalo slėptuvę, ima trūkčioti, kai pakliūva į vandens srautų susidūrimo vietą, todėl jos neįmanoma vilkti lėčiau.

Keblioje situacijoje vobleris – patikimesnis masalas, nes jis nenustoja vinguriuoti net ir lėtai plukdomas.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min