Publikuota: 2011 spalio 23d. 14:37
Meškeriotojas

Arsenalas. Plūdinė su... šėrykle

Rudenį didelėse upėse susiklosto tipiška situacija: vanduo šiek tiek apsenka ir nuskaidrėja, o žuvys, kurios paprastai gaudomos plūdine meškere, pasitraukia 8–12 m nuo kranto, kur praeina šlaitas, nyrantis į pagrindinę vagą, todėl pasidaro sudėtinga jas sukviesti prie masalo, tačiau pasirodo yra originali išeitis.
Didelėse ir vidutinėse upėse žuvys rudenį laikosi ties pagrindinės vagos šlaitu, kur jas sėkmingai galima meškerioti plūdine su šėrykle.
Lino Maruko nuotr. / Didelėse ir vidutinėse upėse žuvys rudenį laikosi ties pagrindinės vagos šlaitu, kur jas sėkmingai galima meškerioti plūdine su šėrykle.

Žuvų migracijos

Po vandeniu besidriekiantis šlaitas būna 1,5–2,5 m aukščio ir palei jį srovė – silpnesnė, nei pagrindinėje vagoje. Vokiečių karpinių žuvų meškeriojimo ekspertas Michaelis Shlöglis pasiūlė tokioje situacijoje naudoti 10–13 m sudurtines meškeres su šėryklėmis.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad plūdinė ir dugninei žvejybai naudojama šėryklė nesuderinami dalykai. Tačiau šio metodo logika paprasta: ne tik tada, kai vanduo žemas, bet ir jam kylant karšiai, kuojos, žiobriai, šapalai, plakiai, meknės ir net ūsoriai nuolat migruoja palei minėtą šlaitą, tačiau vienoje vietoje ilgai  neužsibūna.

Šniukštinėdami įvairiausias užuolankas, plyšelius, kur gali pasitaikyti maisto, žuvys būreliais ir pavieniui plaukia prieš srovę, o paskui leidžiasi pasroviui ir vėl suka ratą. Norint sėkmingai jas meškerioti, reikia jas sudominti jauku, kad nepraplauktų pro gulintį ant dugno masalą.

Vietos ruošimas

Pirmiausia paruošiama meškeriojimo vieta – speciali platforma ir reikiamo ilgio sudurtinė plūdinė meškerė su specialiu montažu, į kurio konstrukciją įeina plūdė, parenkama pagal tėkmės stiprumą, šėryklė-krepšelis iš vielos tinklelio bei pavadėlis su kabliuku.

Ant šėryklės lankelio užveriama iš storo valo arba plonos vielutės susukta jungtis o per laisvąją jungties kilputę perveriamas valas, kuris sulenkiamas per pusę, kad susiformuotų didelė kilpa. Prie kilpos tvirtinamas pavadėlis su kabliuku. Kai meškerioti pasirengta, reikiamon vieton nugramzdinami 5–6 jauko rutuliai, kad srovė imtų juos plauti ir pasroviui nusidriektų žuvis masinantis kvapnus smulkių dalelių šleifas.

Šėryklės užmetimas

Tada ateina metas užmesti masalą, tačiau kaip tai padaryti, kad nereiktų į vandenį nardinti anksčiau laiko šėryklės? Iš jos paprasčiausiai iškart išsiplaus jaukas ir sumanymas nueis šuniui ant uodegos.

Kadangi sudurtinės meškerės valas paprastai būna tokio ilgio, koks yra meškeriojimo vietos gylis, M.Shlöglis siūlo montažą su šėrykle pasverti ant prisegto prie meškerykočio  vamzdelių tvirtinimo bandažo dirželio, kuris būna atsikišęs į šoną, jei laisvas galas nenukerpamas.

Kai visos meškerės dalys sudurtos, ji paprasčiausiai pasukama 90 laipsnių, valas nuslysta nuo bandažo dirželio, o šėryklė atsiduria vandenyje. Svarelis nereikalingas, nes masyvi šėryklė puikiai įtempia valą ir laiko masalą vienoje pačioje vietoje. Iš šėryklės plaunamas jaukas atkreipia žuvų dėmėsį, o tada jos greitai aptinka masalą.

Kibimas matomas iškart, tačiau pakirsti nereikia skubėti, nes žuvis nejunta jokio pasipriešinimo, kadangi šėryklės jungties kilpute laisvai slysta valas, kol į ją neįsiremia antrasis kilpos galas. Na, o tada žuvis pasikerta pati.

Skaityti visus komentarus 5
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga
Skaitomiausios naujienos
 

LITEXPO parodos

Saugukelyje.lt

Iš pirmų lūpų Twitter