Antra, jei pirmuoju ledu einama toli nuo kranto, tai, reikalui esant, nusikirsti ir atsinešti kokį jauną berželį, kurį galėtum paduoti įlūžusiam kolegai, nėra nei laiko, nei galimybių. Tokiam reikalui prie diržo geriausia nešiotis maišelį su 10-15 m tvirtos virvutės, prie kurios pririštas svambalas. Virvutę su svambalu be vargo numesite iki įlūžusio meškeriotojo. R.Poškaus teigimu, gaila, kad tokių įnagių negali nusipirkti miestiečiai, turintys žalia supratimą apie pirmąjį ledą, o pasidaryti tokį nesumoja. Tuo tarpu daugelis kaimo meškeriotojų, kaip ir anksčiau, tokį įnagį gaminasi patys. Svarbu yra įsigyti kaproninės virvelės, o svambalą galima nuslieti pačiam. Virš pririšto svambalo ant virvės sumezgama koks dešimt mazgų, kad iš properšos velkamam meškeriotojui būtų parankiau į ją įsitverti.
Trečia, ne tik pirmu ledu, bet ir visą sezoną patartina nešiotis ledo ylas, kurių dabar galima įsigyti kiekvienoje parduotuvėje supakuotos į patogius futliarus, tvirtinamus prie diržo. Išsitraukti iš futliaro gelbėjimosi galima vienu judesiu, o ylų aštrumas toks, kad jas galime be vargo įsmeigti į tvirtą ledą. Ylos ypač praverčia, jei arti nėra kas galėtų padėti, jos padeda išsilaikyti ant vandens ir įsikibti į properšos kraštą, kol pavyks išsiropšti ant tvirto ledo.
Ketvirtas priesakas teigia, jog visada ant pirmo ledo patartina meškerioti keliese, kad vienas kitam galėtumėte padėti ekstremalioje situacijoje.
Penkta, žūkladėžėjė turi būti termosas su karštu gėrimu, kuris puikiai sušildo po ledinės maudyklės ir suteikia jėgų spėriu žingsniu pasiekti krantą.
