Kur vartojama samplaika „mėgėjiška žūklė“?
Lietuvoje žūklės tvarką vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje reglamentuoja Mėgėjiškos žūklės įstatymas (MŽĮ). Šis po neįtikėtinų gimdymo kančių gimęs valstybinės reikšmės teisės aktas reglamentuoja, kaip, kokiais įrankiais, kur ir kada galima žvejoti ne versliniais žūklės įrankiais. Aktualius klausimus šia tema aplinkosaugininkai, t.y. Aplinkos ministerija (AM) ar jos padaliniai, pirmiausia nukreipia į visuomeninę Mėgėjiškos žūklės tarybą prie AM, o jau po debatų joje imama svarstyti oficialiai bei siūlyti MŽĮ papildymus, žūklės tvarkos pakeitimus ir t.t. Viskas lyg ir tvarkoje, tačiau kas tie „žvejai mėgėjai“? Kodėl jų vardu priimami įstatymai ir teisės aktai, kas apskritai yra mėgėjiška žūklė?
Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle, keiskis informacija su tūkstančiais žūklės mėgėjų.
Jei laisvalaikiu žvejojate meškere ar spiningu, paklauskite savęs, ar tai darote todėl, kad esate keistuolis žūklės mėgėjas? Anaiptol. Tai – jūsų laisvalaikio užsiėmimas, kurį pagrįstai laikote labai rimtu, tad šis biografijos faktas nereiškia, kad tai, kas veikiama ne darbo metu, yra primityvu ir neprofesionalu. Jei mėgėjiška žūkle būtų bandoma užmaskuoti ir sušvelninti tokį tiesmuką požiūrį, būtų pusė bėdos. Tačiau pažvelkime giliau.
Pagal analogiją su mėgėjiška žūkle, kalbėdami apie neprofesionalų kiną, turėtume irgi tokį laisvalaikio užsiėmimą įvardyti mėgėjišku kinu, bet jau seniai šio termino atsisakyta ir sakoma: mažasis kinas, mažasis ekranas, o mažąjį kiną kuriantys asmenys taipogi nevadinami mėgėjais kinematografininkais, o įvardijami pagarbiai – autoriais, kai tas pats asmuo ir scenaristas, ir režisierius, ir operatorius. Jei tai skirtingi asmenys, tai jie taip ir vadinami – scenarijaus autoriais, režisieriais, operatoriais.
Terminai mėgėjiškas kinas, mėgėjiška žūklė turi akivaizdų diletantiškumo atspalvį. Mėgėjiškas – diletantiškas. Ar žmogus, sugebantis valdyti kino kamerą, išmanantis apšvietimo kanonus ir t.t., yra diletantas? Žinoma, ne. Nors Tarptautinių žodžių žodynas (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1985, p. 112) teigia, kad „diletantas – žmogus be specialaus išsilavinimo, dirbantis mokslinį arba kūrybinį darbą, tik paviršutiniškai suprantantis dalyką“, tačiau diletantiškumo sąvoka jau seniai peržengė tokius siaurus rėmus, kaip mokslinis ar literatūrinis darbas.
Diletantų dabar dažniausiai galima sutikti tarp politikų ir vadybininkų, verslininkų ir viešųjų ryšių specialistų ir t.t. Tačiau neįmanoma paviršutiniškai išmanyti skaitmenines kino kameras, kad nufilmuotum kokybišką ir estetišką vaizdą. Lygiai taip pat – žvejyboje: diletantas čia – atsitiktinis užklydėlis, kuris dėl kompanijos arba per atostogas paėmė į rankas meškerę. Kiekvienas visą meškeriojimo sezoną žvejojantis asmuo nuolat šlifuoja savo įgūdžius, domisi naujovėmis, žūklės būdais ir metodais. Jis – ne diletantas, o žinovas. Čia girdžiu skeptikus tariant, kad toks individas – taipogi ir ne profesionalas. Kokia čia takoskyra?
Riba tarp profesionalumo ir hobio
Kaip tik lengviausia atskirti meškeriotojus profesionalus nuo meškeriotojų neprofesionalų. Kai sakome, kad koks nors asmuo sugeba labai gerai žvejoti, sugauna puikių laimikių, tai toks asmuo – šios srities meistras, bet ne profesionalas, nes duonos jis iš to nevalgo. Jei žvejyba asmeniui – pragyvenimo šaltinis, t.y. jis, kaip mūsų krašte puikiai žinomas plūdininkas Jonas Jablonskis, dalyvauja žūklės varžybose, kur prizas – piniginis, arba dirba žūklės gidu, jaunųjų meškeriotojų ugdytoju, kastingo ar meškeriojimo komandos treneriu, jis – profesionalas.
Trečia kategorija – ekspertai, kuriais dažniausiai tampa viešųjų ryšių ar vadybos mokslų diplomus įgiję asmenys, karjeros pradžioje dažniausiai dirbę žūklės įrankių pardavėjais, o po to įgiję didžiulį žinių bagažą apie žūklės metodus ir būdus, reikmenis ir jų panaudojimą. Tačiau takoskyros nužymėjimas anaiptol nepadeda nustatyti, kas yra žvejys mėgėjas?
Iš kur atsirado nepagarbus terminas?
Mėgėjiška žūklė ant mūsų sprando, žinoma, iš dangaus nenukrito – šį terminą mums padovanojo funkcionieriai – biurokratai, kurie sovietmečiu galvos daug nesuko ir reikiamus terminus pažodžiui vertė iš rusų kalbos. Biurokratinėje Rusijos funkcionierių terminologijoje pokariu atsirado terminas „liubitelskoje rybolovsto“, kuris pažodžiui ir reiškia mėgėjišką žūklę, o „rybolov liubitelj“ – žvejys mėgėjas. Štai ir visa „mėgėjiškumo“ etimologija. Terminai buvo perkelti į mūsų kalbą, formuluojant Medžiotojų ir žvejų draugijos įstatus ir mėgėjiškos žūklės taisykles. Vadovaujantis šia logika, mūsų dabartinis MŽĮ labai lengvai verčiamas į „Zakon liubitelskogo rybolovstva“. Va taip, gerbiamieji. Todėl normalų lietuvį vadinti kažkokiu „liubiteliu“ paprasčiausiai nepagarbu. Deja, verstiniai terminai pasirodė esą labai gajūs ir toliau sėkmingai skverbiasi į mūsų kasdienę kalbos vartojimo praktiką. Čia kyla klausimas, koks žodis tiktų vietoj mėgėjiškos žūklės?
Pirmoji lietuviška knyga, kurios autorius – V.Goštautas, vadinosi „Meškeriojimo sportas“. Tad pavyzdžio toli ieškoti nereikia – turime puikų žodį meškeriojimas, kuris reiškia būtent žuvų gaudymą neversliniais žūklės įrankiais. Prie šio žodžio šliejasi serija tikslių ir lakoniškų žodžių, labai aiškiai apibūdinančių daugelio mūsų pamėgtą laisvalaikio užsiėmimą – meškerioti, t.y., žvejoti neversliniais žūklės įrankiais, meškerė – įrankis žuvims gaudyti (ilga lanksti lazdelė su valu, prie kurio pririštas kabliukas, – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, „Mintis“, Vilnius, 1972, p.396). Ten pat juodu ant balto išaiškinta, kad meškeriojimas – žuvų gaudymas meškere. Na, o meškeriotojas – tas, kuris meškerioja, pvz., šapalus meškere. Kaip viskas paprasta ir lengvai išsisprendžia. Tereikia tik prisiminti tinkamą žodį ir jį tinkamai pavartoti. Tereikės tik pakeisti MŽĮ pavadinimą į Meškeriojimo įstatymą, o vadinamąjį žveją mėgėją pradėti vadinti normaliu meškeriotoju.
Prisiminus gražų lietuvišką žodį ir nusprendus, kad jis turi teisę gyvuoti, išsisprendžia ir nemažai kitų terminologinių vingrybių: tada nebereikia vartoti dviprasmišką žodį kotas, kai norime įvardyti spiningo sąrangos dalį, o užtenka sakyti spiningo meškerykotis. Tada normaliai galėsime įvardyti žūklę spiningu, sakydami visiems suprantamai – meškeriojimas spiningu, o anglišką vertinį spiningavimas (spining – ang.) naudosime tik tada, kai ilgame ir nuobodžiame tekste prireiks šiam žūklės būdui įvardyti sinonimo.
Meškeriotojas yra aiškiai atskirtas nuo žvejo, kuris dar vadinamas žvejotoju, žūkliu ir kuris verčiasi žvejyba, Lietuvių dabartinės kalbos žodyne įvardijama kaip žuvų gaudymo, žvejojimo verslas (LDKŽ, „Mintis“, Vilnius, 1972, p. 973). Kai tampa aišku, kad žvejys – tai verslininko sinonimas, nebereikia jokių papildomų apibrėžimų. Žinoma, pradėjus teisingai vadinti visų mūsų širdžiai mielą laisvalaikio užsiėmimą pamatysim, kad esam atsidūrę tarp aibės kazusų, kuriuos reikės tikslinti, pvz., nebeaišku, kodėl svetainė pavadinta zvejams.lt (žvejys – verslininko sinonimas), jei ji skirta meškeriotojams. Nieko bendro su meškeriojimu neturi ir kiti žvejo sinonimai – žūklys, žvejoklis, žvejotojas, žvejužėlis. Esam meškeriotojai ir didžiuokimės tuo, kad meškeriojam.
