Švyturėliai pakrantėse
Kai naktimis temperatūra nukrenta kiek žemiau nulio ir Nemunu ima plaukti smulkus ižas, didžiausios Lietuvos upės pakrantėse iki aušros daugelyje vietų spingsi žibintai. Tai vėgėlių meškeriotojų orientyrai, be kurių patamsyje nerastum užmestų meškerių. Tiesa, čia gali padėti ne tik geras žibintas, bet ir laužas, tačiau dauguma meškeriotojų dabar griebiasi naujų technologijų: prie dugninių laikiklių tvirtina plūdžių švyturėlius, plieskiančius ryškiai salotine spalva. Neoninį švyturėlių spingsėjimą užtikrina cheminiai reaktyvai, kurie susijungia, įlaužus ampulę primenantį švyturėlio korpusą. Švyturėliai turi didelį privalumas, nes nebijo šalčio, o prožektorių akumuliatoriai ir baterijos vėsiame ore išsikrauna gana greitai.
Daugiausiai švyturėlių žiba ten, kur upės reljefas – palyginti lygus, o lėkšto atabrado plotis siekia pusšimtį metrų. Dugnas čia – palyginti kietas. Tokiose vietose, kur gelmė siekia nuo 0,5 iki 2 m šaltuoju metų laiku mėgsta telktis pūgžliai, o jie – mėgstamas vėgėlių patiekalas. Pamario žvejų legenda, vienas paskutinių kuršių Erčius Jurginaitis, dažnai sakydavo, jog pūgžlys – geriausias plėšriųjų žuvų masalas, jei jam nukirpsi dygų kaip ežys nugaros peleką, o vėgėlė šią žuvelę taip mėgsta, kad nė nugaros peleko nukirpti nereikia. Stveria beatodairiškiai. Tačiau suvilioti margą, kaip gegutė, žuvį, galima ne tik pūgžliu, bet ir kitų rūšių žuvelėmis, kurios gali būti negyvos, nes vandenų sanitarei patrauklios ir tokios, nepraleis vėgėlė pro šalį ir kelių stambių sliekų, vištos ar kiaulės kepenų kąsnio, vištos ar kito naminio paukščio žarnų atraižos, stambios vabzdžio lervos. Vėgėlė apetitu nesuskundžia, nes vienaūsė vos ne pusę metų snūduriuoja urve ar slėptuvėje po akmeniu, tik retkarčiais išlįsdamas pasižvalgyti ir ko nors užkąsti, o atkunta ji, tik atšalus vandeniui. Laiko atsiganyti ir pasiruošti nerštui, kuris prasidės po mėnesio, mažoka, todėl snausti nėra kada.
Vėgėlės kibimas – sportiniu požiuriu neįdomus, dažnai jį labai sunku pastebėti, nes ši žuvis grobį pradeda virškinti dažniausiai toje pat vietoje, kur jį pastvėrė. Kartais šiek tiek pasitraukia į šoną, todėl vėgėlės kibimą neretai meškeriotojas pajunta intuityviai, nes įtarimą kelia atsipalaidavęs, kiek nukaręs dugninės valas, kuris užmetus masalą, visada įtempiamas. Todėl vėgėlių žūklėje patartina naudoti elektroninius kibimo signalizatorius, kurių jutikliai garsiniu ir šviesos signalais praneša apie menkiausią valo krustelėjimą. Antra, signalizatorių švyturėliai – puikus orientyras tamsoje, iš karto pranešantis, prie kurios meškerės reikia skubėti. Geriausias vėgėlių meškeriojimo metas – naktis, nes šios žuvys aktyviausios tada, kai kiti miega. Ichtiologų teigimu, vėgėlei, kuri nėra sprinteris, patamsyje daug lengviau sučiupti grobį. Na, ir nepamirškite svarbiausios informacijos: vėgėlės kimba tuo geriau, kuo oras – bjauresnis. Šlapdriba, staigus atšalimas, lijundra, vėgėles, atrodo, džiugina taip pat, kaip mus – saulėtas ir giedras oras, ir tada jos „iškasa“ karo kirvį.
Tingus masalas
Gruodį spiningavimo teorija vadina visiškai tinkamu vilioti plėšriąsias žuvis dirbtiniais masalais, nors kaimo vietovių meškeriotojai vieningai teigia, kad atėjo gyvų masalų metas. Jei nėra ledo, nuo kurio galima užmesti „vėliavėles“, kuriomis vadinamos specialios konstrukcijos meškerės plėšriųjų žuvų gaudymui gyva žuvele, kaimo vietovėse dažnai galima išvysti ežero ar tvenkinio pakrantėje siluetą su stangriakote plūdine, pritaikyta traukti stambias žuvis. Svarbiausią tokios plūdinės montažo dalį sudaro didelė plūdė ir plieninis pavadėlis su trišakiu ar vienšakiu kabliuku. Beje, pastarasis – kur kas veiksmingesnis nei trišakis, nes jį galima geriau užmaskuoti. Na, o plūdės keliamoji galia turi būti tokia, kad jos negalėtų panardinti stambesnė nei vidutinė masalinė žuvelė.
Naujoviško plėšriųjų žuvų gaudymo šalininkai teigia, kad gyva masalinė žuvelė – nesportiškas viliokas, jau atgyvenęs savo amžių, nes tikras meistriškumas – sugundyti lydeką ar sterką stverti dirbtinį masalą. Gruodį lygiai taip pat, kaip ir pačiu palankiausiu sezono metu, galima sėkmingai gaudyti plėšriąsias žuvis, jei numanai, kaip tai padaryti? Receptas paprastas – reikalingas tingus, žiemiškai „nusiteikęs“ masalas. Vilioti lydekas ypač parankūs dideli guminukai – juos galima lėtai plukdyti palei dugną 4-5 m gelmėje, kur dabar patruliuoja stambios lydekos. Guminukų spalva tinkamiausia – balta, geltona, šviesiai žalia, salotinė, šonai gali būti pamarginti tamsiomis siauromis juostomis. Kitas neblogas masalas – iš lėto grimztantys „minnow“ vobleriai. Ekspertų nuomone, ypač tinkamos ešerių imitacijos, kurių korpusai pusiau skaidrūs, o viduje įmontuotos ešerio odą imituojančios hologramos. Tokie cigaro formos vobleriai nesiblaško kaip pilvoti modeliai į šalis, o kukliai vinguriuoja palei dugną, nedaug nukrypdami nuo judėjimo ašies, ir puikiai imituoja jaunikles žuveles.
Gruodį spiningavimo teorija vadina visiškai tinkamu vilioti plėšriąsias žuvis dirbtiniais masalais, nors kaimo vietovių meškeriotojai vieningai teigia, kad atėjo gyvų masalų metas.
Sminga kaip strėlės
Kitas meškeriojimo objektas gruodį – ešeriai. Labai įdomų būdą naudoja Tauragnų ežero meškeriotojai. Jie sako, kad ešeriai gruodį – tingūs, todėl nei sukrės, kurios yra populiariausias ešerių masalas, nei horizontaliai plukdomi guminukai ir jų virtinės dabar ešerių ypatingai negundo. Kita vertus, giliausiame krašto ešere dryžuotašonius dabar galima aptikti tik didelėje gelmėje, o ten gana keblu veiksmingai panaudoti minėtus spiningo masalus, plukdomus horizontalia trajektorija. Todėl patys atkakliausieji meškeriotojai, kurie dar neištraukė savo valčių iš vandens, išmeta inkarus ties staigiais povandeniniais šlaitais ir gundo ešerius ilgomis siauromis blizgelėmis, kurių viena pusė – varinė, o kita – sidabarinė. Į tokias blizgeles įliejamas dvišakis kabliukas, ant kurio užvyniojama keletas raudonų siūlų.
Tokios blizgelės į gelmę sminga kaip strėlės ir per kelias sekundes atsiduria dvidešimties metrų gelmėje. Tikriausiai šis masalas funkcionalumu niekuo nesiskirtų nuo nuo vertikalios eigos blizgių, kuriomis ešerius vilioja Kuršmarių mešmeriotojai, jei ne viena subtili detalė: ant abiejų dvišakio geluonių užveriami 2-3 ne daugiau kaip trijų centimetrų ilgio vingrūs skaisčiai raudoni sliekeliai. Poros dešimčių metrų gelmėje išvydęs tokį skanėstą joks Tauragno ešerys nepajėgia atsispirti pagundai. Šį ešerių meškerojimo būdą reikėtų kopijuoti kūrybiškai, o ne aklai, kad paskui netektų gūžčioti pečiais. Gydytojas išrašo receptą tokiems vaistams, kurie reikalingi konkrečiu atveju, o ne universalų receptą nuo visų ligų. Jei ešerius viliosite blizgele, pagardinta nedidukais sliekeliais, kelių metrų gelmėje, tikriausiai aprašytu metodu nusivilsite, tačiau ne todėl, kad jis neveikia, o todėl, kad meškeriojate ten, kur ešerių nėra. Pirmiausia, reikia rasti jų žiemavietę arba migracijos takus, nes ešeriai ir žiemą leidžiasi iš savo duburių ieškoti maisto, tačiau tie takai taip pat praeina gelmėje. Viena tokių vietų, kurią galima kaip pavyzdį įdėti į meškeriojimo chrestomatiją, jei tokia bus išleista, tai tai kelio Giedraičiai-Dubingiai tilto per Asvejos ežerą patiltė. Net ir gūdžiausiu metu čia išvystite kelis meškeriotojus. Gelmė čia sąlyginai nedidelė – maždaug 6 m, tačiau tai – sėklius, nes tilto poliai sukalti į jo kuprą, o į abi puses nuo tilto ežero akvatorija nuosekliai gilėja. Įvairių rūšių žuvys pro čia migruoja visus metus, o minėtoje patiltėje jos pakyla į sėklių. Žuvų instinktas kužda, kad čia visada rasi ko nors valgomo. Tad jos gana mielai stveria masalus. Ypač ešeriai, kurie nevengia ir blizgės, tik nepamirškite, kad sliekeliai turi būti ne daugiau kaip dvigubai didesni už uodo trūklio lervas.
Gruodis meškeriojančiam piliečiui – visai neblogas mėnuo, nes žuvys kimba, laiko visi turime sąlyginai daugiau, kodėl jo neskirti meškeriojimui...
Sidabrašonių paieškos
Kol ledas nesukausto upių, kol dar atviros tvenkinių dalys prie vandens pralaidų, kuriomis nuteka vandens lygio perteklius, gruodį vis dar galima standartine plūdine meškere gaudyti kuojas. Kuojų, plakių, karšių, šapalų, meknių ir net aukšlių meškeriojime šaltuoju metų laiku įvyko nemažai metamorfozių. Dar prieš kelerius metus šaltuoju metų laiku augaliniai masalai minėtų žuvų neviliodavo, o dabar kuojos ir gruodžio pradžioje gundosi, pasak pamario vandens telkinių žinovų, konservuotais saldžiame sirupe kukurūzų grūdais. Meškeriojimo plūdine meškere eksperto Jono Jablonskio nuomone, žuvys ilgainiui įjunksta maitintis tuo, kas joms dažnai siūloma, o konservuoti kukurūzai meškeriotojų dėka ant kuojų stalo – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tad sidabrašonės pradeda nebeskirti metų laikų ir pamiršta klasikinius maitinimosi kanonus. Žinoma, jei išsiruošite pameškerioti kuojų Pakalnės ar Leitės upių duburiuose, nepamirškite, jog, viliojant kuojas kukūrūzais, būtinai reikia jas „prisišaukti“ nesočiu jauku. Kaip tai padaryti? Tiesiog kilogramą bazinio jauko „STIL Ploc“ sudrėkinkite, be jokių priedų, išskyrus žiupsnį valgomosios druskos. Toks jaukas tinka jaukinti kuojas ir plakius meškeriojant ne tik plūdine, bet ir dugnine.
Dar viena gruodžio intriga – meškerojimas nuo molų ir Palangos tilto. Čia nevisada smagu, ypač, jei prasideda dulksna, perauganti į lijundrą, o vėjuotu oru meškerioti visiškai neįmanoma, tačiau pasitaiko ir tykių dienelių, kai Baltija alsuoja vos girdimai. Gruodį nuo molų ir Palangos tilto sumeškeriojamos pirmosios stintos, kurios gali būti ir paskutinės, jei Kuršmarių neužklos ledas. Visą gruodį čia kimba plekšnės, kurios tampa vis aktyvesnės. Vienas mūsų tautietis meškeriotojas, jau kelerius metus gyvenantis Danijoje pastebėjo, kad Lietuvos priekrantėje plekšnės ima kibti vis geriau, kai lapkričio pabaigoje Kategate (vienas Baltijos sąsiaurių, jungiančių ją su Atlantu) plekšnių kibimas ima silpti. Matematika čia paprasta: jei lapkritį vidutinis meškeriotojo dienos laimikis – maždaug 25-35 Kategato plekšnės, sveriančios apie 10 kg, tai lapkričio gale-gruodžio pradžioje šis rodiklis krinta perpus. Lietuvoje – atvirkščiai: tinkamoje vietoje lapkritį ištrauksi 15-20 įvairaus dydžio plekšnių, sveriančių maždaug 4-5 kg, o gruodžio pradžioje per dieną gali sumeškerioti iki 40 plokščiašonių, kurių masė bus didesnė.
Tad gruodis meškeriojančiam piliečiui – visai neblogas mėnuo, nes žuvys kimba, laiko visi turime sąlyginai daugiau, kodėl jo neskirti meškeriojimui... Juk labai smagu, kai Kalėdų stalą puošia lydekos, sterko ar plekšnės kepsnys.
