Tapk Žūklės laimikio draugu FACEBOOK tinkle.
Ši metafora aiškiai ir tiksliai atskleidžia vidurvasario charakterį, atsiskleidžiantį per galimybes meškerioti museline meškere, šiltų naktų žavesį ir migla apsigaubusių rytmečių harmoniją. Todėl liepa unikalus mėnuo, kai galima meškerioti praktiškai visas mūsų krašto vandenyse aptinkamas žuvis.
Įkyrios dyglės
Uostamiesčio meškeriotojai puikiai žino, kad liepą visiems gaudantiems žuvis plūdine meškere Danės upėje ar Kuršių marių pakraščiuose įkyri dyglės. Mažos, žvitrios žuvelės, kurias dažnai ir stambūs pėlšrūnai aplenkia, nes dyglių keterą puošia aštrūs kaip ylos dygliai, po kurių įdūrimo pirštas ilgai negyja, kaip bulterjerai atakuoja kiekvieną mėsišką masalą, kuris užmetamas į vandenį, tikintis juo suvilioti kuoją, ešerį ar karšį. Todėl liepą slieku gundomi tik karšiai, kurie telkiasi Kuršmarių duburiuose, o ešeriai ir sterkai gaudomi dirbtiniais masalais arba masalinėmis žuvelėmis, kurių galima sieteliu išgriebti iš vandens tiesiog nuo Smiltynės krantinių.
Liepa tradiciškai uostamiestyje laikoma sterkų mėnesiu, nes tuo metu šie plėšrūnai susirenka į duburius prie Kiaulės nugaros, kurią energetikos ministras ir premjeras kažkodėl nori paversti skystų dujų terminalo ir saugyklos statybviete, nors net moksleiviui aišku, kad tai būtų dar vienas smūgis Kuršių marioms, šiuo metu ir taip išgyvenančioms ne geriausius laikus. Klaipėdoje atvirai kalbama, kad dujų terminalo vieta – Būtingė, kurioje pradėta tokia veikla ir kurioje ji galėtų būti tęsiama. Deja, mūsų politikai užsispyrę kaip dyglės, pamačiusios slieko galiuką, ir juos įkalbėti elgtis protingiau praktiškai neįmanoma.
Todėl uostamiesčio meškeriotojai turėtų skubėti šiemet pasinaudoti galimybe, galbūt paskutine pameškerioti sterkus Kiaulės nugaros duburiuose. Beje, čia kimba ir ešeriai. Ir dažniau nei sterkai, o štai pamario meškeriotojams iš Šilutės rajono ir atvykėliams iš plačiosios Lietuvos tinkamiausia ir prieinamiausia ešerių žūklavietė – Atmatos žiotys ir dreisenų kolonijų zoną atvirose mariose. Čia dar aptinkami vadinamieji „mariniai“ ešeriai, stambūs kaip kultuvės kupriai. Rangu mažesnių rytais galima pameškerioti Drevernos upės žiotyse, ties senojo tilto prie kelio Dreverna-Priekulė poliais, kur upė susilieja su Vilhelmo kanalu, Šturmų uostelio akvatorijoje, prie Nidos ir Preilos molų.
Didelis taikinys
Važiuojantys tiltu per Nemuną ties Merkine liepą visada mato ant tilto reziduojant keletą meškeriotojų, kurie sergsti palei turėklus išrikiuotą dugninių seriją. Valai sminga į Nemuną statmenai, kad stipri srovė nenuridentų tolyn svarelių ir masalai neatsidurtų seklumoje. Ten maža tikimybė, kad užvertu ant įspūdingo vienšakio kabliuko (Nr.5/0-8/0) puskaršiu susidomės šamas. Šioje vietoje šamai meškeriojami Nemune nuo seno, o kita tokia vietelė – Druskininkuose ties Nemuno ir Ratnyčios santaka. Nemuno aukštupyje liepa – pats geriausias metas meškerioti šamus. Ties Birštonu, kur pernai šamai kibo labai intensyviai, paprastai šamai geriau kimba birželio viduryje, o paskui pirmomis rugpjūčio dienomis. Nemune galima nusitaikyti ir į mažesnį taikinį – salatį. Ankstyvais rytais jie triukšmingai medžioja ties Merkio ir Nemuno santaka, palei slenksčius aukščiau Druskininkų, palei akmenuotus kyšulius Liškiavos apylinkėse, ties Šunijos žiotimis.
Tačiau pasirengti šių akylų žuvų meškeriojimui reikia kruopščiai – svarbiausia turėti toliašaudį spiningą, kuriuo galėtumėte 15-20 g sidabraspalvę blizgę vartiklę užmesti 60-80 m. Arčiau prisliūkinti prie salačio nepavyks, todėl toli užmesti masalą būtina. Žinoma, blizgę salačiai mieliau stveria pavasarį, o dabar jiems tikroviškesnis masalas – vobleris, tačiau tokios masės nedidelių (5-7 cm) voblerių iki šiol stigo. Pirmą sezoną šiemet Lenkijoje pasirodė „Jaxon Prax“ vobleriai. Apie juos meškeriotojų žargonų galima pasakyti, kad ši naujovė – tai, „ką daktaras“ išrašė. Kodėl? Spiningininkams seniai reikalingi palyginti nedideli vobleriai, turintys solidžią masę, kad juos, kaip metalinę blizgę, galima būtų toli užmesti. „Prax“ 5 cm sveria 7 g, o 7 cm … 15 g. Toliaušaudis masalas tikra to žodžio prasme. Jau teko jį išbandyti – rezultatas ir žūklės komfortas nenuvylė.
Tinka visa para
Liepą dažnai nutinka, sugriaudi perkūnija, prapliumpa liūtis ir, kai pirmas šiltas lašas kapteli ant veido, ryškiai pajunti, kad dabar vidurvasaris, tad ar verta slėptis po medžiu, jei drabužiai išdžiūsta po ketvirčio valandos. Kur kas protingiau negaišti laiko ir išnaudoti minutes, kai vandens paviršių bombarduoja lašai, nes per lietų vidurvasarį dažniausiai puikiai kimba visos žuvys. Dabar geriausia metų laikas. Meškeriotojo ekipuotė – minimali, svarbiausia turėti masalų ir reikiamus įrankius, ir atsidurti reikiamoje vietoje.
Liepos mėnesį meškeriojamos visos žuvys, bet svarbiausia, kad šis mėnuo tinka ne tik žygiams palei upes, ne tik ypač palankus vilioti kiršlius museline meškere, ne tik leistis valtimi pasroviui ieškant duburių, kur slepiasi šapalai, bet ir išnaudoti galimybes, kurias teikia naktinis meškeriojimas. Skirtumas tarp jo ir kelių, prabėgančių kaip informacinio teksto eilutė televizoriaus ekrane rytinio kibimo valandų toks pat kaip tarp apsakymo ir romano. Jau vien atvykimas prie vandens ir stovyklavietės įrengimas kiek smagių emocijų teikia, o po jos ateina eilė meškeriojimo vietos ruošimui. Juk reikia iš anksto numatyti, kur stovės meškerių laikikliai, kur bus įleista skiaurė laimikiui laikyti, kur atremtas graibštas, kur įsikurs stovelis su masalinėmis. Beje, gali tekti ne tik pašalinti iš pakrantės kliuvinius, bet ir nendryną pašienauti. Vakaras ateina nepastebimai, dienos kaitra atlėgsta ir jau pats metas užmesti meškeres. Na, o tada prasideda kibimo laukimas.
Paprastai į naktinį meškeriojimą traukiama su kompanionais, bet galima vykti ir šeimomis. Ar gali būti geresnė proga atžalas supažindinti su vienu nuostabiausių laisvalaikio užsiėmimų? Juk jaunoms galvoms viskas taip įdomu – ir nakties gaiva, ir plevenanti laužo liepsna, ir gurkšnis arbatos iš aprūkusio arbatinuko, ir aitrūs žemės ir vandens ir ajerų aromatai. Todėl, jei dar nepraleidote nors vienos nakties prie vandens, suplanuokite savo liepą taip, kad bent vienas savaitgalis, kai svirpliai pievose iki svaigulio čirpina savo smuikelius, būtų skirtas įkurti pakrantėje laužą, be kurio neįsivaizduojama meškeriotojų vakaronė.
Kas kimba naktį?
Liepos mėnuo – geriausias metas išnaudoti galimybes, kurias teikia naktinis karpinių žuvų meškeriojimas. Pirmiausia, tai karšiai. Liepą plačiašoniai kursuoja po visą vandens telkinį ir per parą aplanko savo miegamuosius, svarbiausias ir antraeiles ganyklas. Ichtiologų tyrimai rodo, kad karšiai vakarais į savo ganyklas ima traukti apie 17 val. ir tolimiausias jų pasiekia jau sutemus. Smulkios žuvys sulig tamsa nustoja kibti ir karšiai ima „šukuoti“ dumblėtas teritorijas, ieškodami dugno nuosėdose gyvenančių vamzdžių lervų, kirmėlių, moliuskų. Maždaug penktą ryto karšiai pamažu gręžiasi ir ima plaukti link savo miegamųjų. Stambūs karšiai skrupulingai laikosi tų pačių maršrutų ir iki vienuoliktos ryto nukeliauja, retkarčiais stabteldami, iki „miegamųjų“. Juos galima paskatinti neskubėti tolyn tik reikia ant karšių tako dosniai pažerti jauko. Tada plačiašoniai čia sukinėsis iki priešpiečių ir protarpiais ragaus šalia jauko užmestus masalus.
Naktį įdomi ne tik karpių žūklė, bet ir ungurių meškeriojimas. Šioms žuvims geriausias prievilas – kraujo kvapas. Todėl toje vietoje, kur spėjamai atsibasto medžioti unguriai, reikia nugramzdinti kubelių, kurių pripjaustoma iš sukrešėjusio kraujo, sustingdyto dubenėlyje, bei granulių, persunktų kraujo aromatu. Tokioje vietoje ungurius galima gaudyti ne tradiciniais skrituliais, kurie paleidžiami „ganytis“ temstant ir surenkami rytą, o tvirta plūdine meškere. Plūdės antena „papuošiama“ specialiu švyturėliu, kuriame švyti cheminė medžiaga. Geriausias masalas – stambūs sliekai. Antroje vietoje – granulės. Trečioje – žuvelių gabalėliai. Užkibusio ungurio taktika – labai klastinga. Jis kaip vijurkas stengiasi įsigauti į kokį nors plyšį dugne, įsliuogti į urvelį, įslisti į kerplėšas. Todėl patartina apsirūpinti stangriu meškerykočiu, kuriuo nesibaimindami galėsite vilkti žuvį į tą pusę, į kurią panorėsite. Tik tokiu meškerykočiu pavys suvaldyti ungurį.
Naktį liepą meškeriojami ir karpiai. Karpių meškeriotojai dažniausiai ant ežero ar tvenkinio kranto įsikuria kelioms paroms, nes pirmoji paprastai būna skirta jaukinti žuvis. Kol karpiai aptinka jauką praeina nemažai laiko. Visą tą laiką meškerės laukia užmestos savo valandos. Suprantama, jog valandų valandas stebeilyti į kibimo signalizatorių meškeriotojas paprasčiausiai fiziškai nepajėgus jau vien todėl, kad per parą reikia nors kelias valandas snustelti. Todėl naudojama speciali sistema, susidedanti iš „rod-pod“ tipo meškerių laikiklio, elektroninių ir mechaninių kibimo signalizatorių, kurie radijo ryšiu sujungti su nešiojamu pulteliu. Tasai garsiniu ir šviesos signalais praneša meškeriotojui, kurios meškerės masalą pakliudė kimbanti žuvis. Meškeriotojas gali būti tolokai nuo meškerių, tačiau signalas pasieks jį laiku, kol žuvis dar neišspjovė masalo. Meškeriojant karpius reikia pasirūpinti galingu žibintu, apšviečiančiu žūklavietę, nes patamsyje labai sunku suvaldyti stiprią žuvį, kai nematai kurlink ji plaukia.
