Meškeriotojo žinynas. Kokia gelmė po plūde?
Jonas Reklaitis / 15min.lt
Jono Reklaičio nuotr. / Matuokliai su kaučiukiniu padu populiariausi todėl, kad neatšipina kabliukų.
Kiekvieną kartą pradedant meškerioti plūdine meškere be ritės, labai svarbu greitai ir tiksliai išmatuoti meškeriojimo vietos gylį, kad galima būtų plūdę užfiksuoti ant valo vietoje, užtikrinančioje, jog masalas atsidurs reikiamoje gelmėje.
Sportinio meškeriojimo plūdine meškere meistro Jono Jablonskio žodžiais, meškeriotojui būtina išmatuoti žūklavietės gelmę, kad jis galėtų plukdyti masalą šiek tiek aukščiau dugno, pvz., per 2–5 cm, arba kad masalas gulėtų ant dugno ar vilktųsi dugnu. Žinoma, yra ir daugiau variantų, priklausančių nuo meškeriojimo sąlygų, tėkmės greičio, gaudomų žuvų rūšies ir t. t., tačiau minėtos trys masalo padėtys – pagrindinės, o kitos – vediniai iš jų.
Jei gelmė nemaža, tai tektų gana ilgai laukti, kol nuskęs meškerės montažo svarelis, gramzdinantis masalą. Antra, jei toje vietoje yra tėkmė, tai valas beveik visada išlinksta ir sunku nustatyti tikrąjį žūklavietės gylį. Tačiau meškeriotojui laikas brangus, jis neturi kada gaišti, o tai reiškia, kad reikia žinoti veiksmingesnių būdų tiksliai išmatuoti, kokia gelmė yra po plūde toje vietoje į kurią norima užmesti masalą.
Logika čia paprasta: reikia panaudoti sunkius gramzdus, daug kartų viršijančius plūdės keliamąją galią ir greitai nugrimztančius iki dugno. Tokie gramzdai gaminami iš švino arba nerūdijančių spalvotųjų metalų. Antra, labai svarbu, kad tokį gramzdą galima būtų patikimai ir operatyviai pritaisyti prie kabliuko neardant meškerės montažo. Trečia, taip pat greitai reikia ir atpalaiduoti tokį gramzdą nuo meškerės montažo.
Klasikinis tokio tipo gramzdas – varpelio formos švino liejinys (10–35 g), kurio viršutinėje dalyje įlieta vielinė kilputė, o ant pagrindo priklijuotas pusės centimetro storio kamščio skrituliukas. Kabliukas prakišamas pro kilputę, į kurią automatiškai įsiveria valas, ir įsmeigiamas į kamštį. Su tokiu gramzdu per kelias sekundes pasiekiama net dešimties metrų gelmė, nors paprastai tokie atvejai pasitaiko retai.
Dar greičiau prie meškerės montažo pritvirtinami švininiai gramzdai, kurių konstrukcija primena skalbinių segtuką. Jo viduje paprasčiausiai suspaudžiamas kabliukas ir galima matuoti gelmę. Tačiau pastaruoju metu patys parankiausi – gramzdai iš spalvoto metalo, pvz., žalvario, kurių pagrindas apklijuotas centimetro storio kaučiuko skrituliuku. Į jį labai lengvai sminga net mažausi kabliukai. Svarbu ir tai, kad ir kiek juos besmaigstytum į kaučiuką, jie niekada neatšimpa. Tikriausiai tai ir yra svarbiausias tokių gelmės matuoklių privalumas.
Kad būtų tiksliai nustatyta reikiama masalo grimzlė, plūdė slenkama valu į viršų arba žemyn tol, kol ji atsiduria tiksliai toje vietoje, kurioje nebenuskęsta po vandeniu. Belieka tik centimetro tikslu sureguliuoti jos padėtį, kad iš vandens kyšotų tik toji antenos dalis, kuri reikalinga.
