Neįprastai aukštai pakilę vanduo į Kuršių marias vilioja strimėles

Žūklės draugai renkasi čia.

Tėkmė iš jūros

Tomis dienomis uostamiesčio gyventojai galėjo pamatyti retą reiškinį, kaip upės teka priešinga kryptimi – iš žemupių į aukštupius. Kontinento gyventojai tokį dalyką net įsivaizduoti sunkiai gali. Ne visiems stichijos išdaigos kėlė nerimą, nes meškeriotojai, kai Kuršmarėse nėra ledo, tokių situacijų laukia, kad galėtų gaudyti žuvis nuo uosto ir Danės upės krantinių. Jie netruko pasinaudoti situacija, kuri, vandeniui nenuslūgus iki vidutinio tokiam metų laikui įprasto lygio, vis dar teikia galimybių sugauti įvairių žuvų, tarp kurių ne tik tradicinės kuojos, ešeriai ir plakiai, ieškantys prieglobsčio upių duburiuose, bet ir jūrinės žuvys.

Ateivės iš jūros atplaukia į Klaipėdos uosto akvatoriją ir pasiekia Kiaulės Nugarą tada, kai minėtų krypčių vėjai ne tik patvenkia marių nuotėkį, bet ir pasuka jų tėkmę iš jūros į lagūnos gilumą. Paskui sūrų vandenį tokiu metų laiku pirmosios tuojau pasuka strimėlės, kurios dabar būriuojasi uosto prieigose, o po jų – plekšnės. Beje, Klaipėdos senbuviai prisimena tuos laikus, kai Baltijoje žuvų buvo labai gausu, ir, apysūriam vandeniui užplūdus marias, nuo Danės krantinės ties senąja perkėla būdavo gaudomos menkės. Dabar ichtiologai sako, kad menkių ištekliai – daug mažesni, šių žuvų tuntams užtenka gyvybinės erdvės pačioje jūroje, todėl jos retai beužsuka į marias, tačiau jas pakeitė perpelės – silkių šeimos žuvys, tik gerokai stambesnės už Baltijos silkutę-strimėlę.

Įdomiausia, kad perpelės dar prieš kelerius metus buvo laikomos rūšimi, atsidūrusia ties kritine riba, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Perpelių atgimimo fenomenas dar mažai tyrinėtas, tačiau uostamiesčio ichtiologai 15min.lt žadėjo pateikti savo versiją, kurią pakomentuosime artimiausiu metu.

Smaguriauja žuviena

Kol vėjas, pūstelintis, kas kelios dienos su nauja jėga, neleidžia visiškai nuslūgti vandeniui, meškeriotojai skuba išnaudoti situaciją ir meškerioja strimėles. Daugiausiai meškeriotojų susirenka ant kruizinių laivų terminalo krantinių, nes čia saugiausia vieta. Per tradicines strimėlių meškeriojimo vietas – pietinį ir šiaurinį molą žiemą ritasi bangos, kurios ne tik meškerę užmesti trukdo, bet ir gali nuplauti į vandenį meškeriotojus. Ypač kai molai apledėja. Nuo krantinių meškerioti daug paprasčiau, o svarbiausia lengviau fiksuoti kibimą, kuris žiemą daug atsargesnis nei gegužę, kai strimėlės atakuoja kiekvieną blizgutį.

Paprastai meškeriojama dviem, rečiau trimis tvirtomis meškerėmis (dažniausiai teleskopinėmis), kuriomis svaidomi 30-50 g svareliai ir kurių ilgis – 3-4 m. Meškerėms įtvirtinti naudojami vadinamieji „rageliai“ – laikikliai su smaigu, kuris įbedamas į plyšį tarp plytelių, daug rečiau naudojamasi specialiais „rod pod“ tipo laikikliais, tačiau pasitaiko, kad meškerės drūtgalis tiesiog prislegiamas plyta.

Uostamiesčio meškeriotojai parankiausiais laiko meškerykočius, kurių viršūnėlės pagamintos iš stangraus stiklo pluošto ir nudažytos ryškiai raudonai, geltonai arba žaliai. Mat tokia viršūnėlė puikiai fiksuoja kibimą ir linkteli vos strimėlė bando apžioti masalą, o svarbiausia – gerai matoma pilkšvo ar balkšvo vandens fone. Kiti meškeriotojai, kurių meškerės senesnio modelio, kad nepavargtų akys, stebint neryškiai nudažytą viršūnėlę, ją apvynioja balta lipnia juostele.

Dauguma naudoja nebrangias neinercines rites, nes retas beturi išsaugojęs prieš trisdešimt metų gamintą inercinę ritę „Nevskaja“, kuri kažkada buvo labiausiai paplitęs įrankis. Valas pasirenkamas neplonas, nes pasitaiko, kad masalą stveria iš kažkur atklydęs sterkas, tačiau būtinai vienagyslis, nes jis neapledėja, jei oro temperatūra nukrenta puse laipsnio žemiau nulio. Na, o svarbiausia įrankio dalis – kabliukų ir svarelio montažas. Plūdės nenaudojamos. Lašo formos svarelis su smailiajame gale įlietu sukučiu, tvirtinamas montažo gale. Virš svarelio kas 25-30 сm specialiu mazgu tvirtinamas 5-8 cm pavadėlis su ilgakočiu 12-10 numerio kabliuku. Kabliukų su pavadėliais gali būti iki dešimties, tačiau populiariausias montažas – iš 5-6. Didesni kabliukai nenaudojami, nes strimėlės žiomenys – gana siauri. Virš kabliuko ant valo būtinai užveriamas 0,3-0,5 cm skersmens žalsvas karoliukas, kuris tamsoje švyti.

Na, o kas veriama ant kabliuko? Pasirodo, tos pačios strimėlės žuvienos gabalėlis. Maždaug 0,5 kubinio centrimetro dydžio. Montažas užmetamas už poros metrų nuo krantinės ir pakimba vertikaliai. Tada belieka laukti kibimo. Uostamiesčio meškeriotojo Mariaus Urnikio žodžiais, strimėlių kibimas pasižymi pliūpsniais: gali gana ilgą laiką nekibti niekas, tačiau kai masalai atsiduria migruojančių strimėlių tunto akiratyje, pasipila kibimų pliūpsnis, primenantis šventinį saliutą. Meškerių viršūnėlės linksi kaip karveliai, lesantys žirnius, ir tampa sunku fiksuoti kibimus. Laimei, strimėlės stveria švytinčių karoliukų aureolėmis pažymėtus masalus plačiai išsižiojusios, todėl pasikerta pačios. Tad vienu traukimu iš vandens iškeliamos 3-4 pašėlusiai spurdančios  sidabraspalvės žuvelės.

Kai toks tempas, daugiau kaip dvi meškeres laikyti užmetus – netikslinga, nes reikia per trumpą laiką spėti nusegti nuo kabliukų užkibusias žuvis, užverti naujus masalus, žuvį sudėti į kibirėlį ir vėl užmesti meškerę. Per tą laiką jau būna „užimti“ meškerės-dublio kabliukai. Tik spėk suktis, kol strimėlių tuntas dar nenutolo. Paskui – vėl neišvengiama pauzė. Bet toks meškeriojimas – daugeliui labai patinka dėl savo dinamiškumo, o ir laimikis dažnai būna solidus – kibiraitis strimėlių, kurios gardžios ir keptos, ir rūkytos.