Pamario reportažai: Smiltynės krantinių vaizdeliai

Kiekvieną rytą senąją Klaipėdos perkėlą, iš kurios keltas plaukia į Smiltynę, užplūsta glėbiais meškerykočių nešini meškeriotojai: vieni grįžta po naktinės žūklės, kiti skuba į rytinę žvejybą. Įspūdis toks, kad pusė uostamiesčio vyrų niekur nedirba ir žvejoja ištisas paras. Ką jie šį sezoną sužvejoja ir kokiais būdais?

 

Keltas ūkteli kaip apuokas ir ima tolti nuo krantinės, ant kurios lieka dvi bronzinės figūros – berniukas ir šuo. Kad pajustum šaltame metale įkūnytą prasmę, reikia jas abi pamatyti būtent iš tos pusės, iš kurios laivai atplaukia į prigludusį ankštame sausumos trikampyje tarp Baltijos ir Kuršmarių miestą. Brėkštančiame danguje pasilieję pirmieji aušros spinduliai purpuru nutėškia tas figūras ir tada išvysti tai, ką norėjo įkūnyti kūrėjai. Berniuko ir jo palydovo akyse suspinsta lyg švyturiai ilgesio išsekinti žvilgsniai. Kai išauš, šis įspūdis nebus toks ryškus, bet dabar iki skausmo aiškiai matai, kad juose sutalpinta tai kas, neaprėpiama – visų laukiančių ir nesulaukiančių savo brangiausių, švelniausių, geriausių, mylimiausių liūdesys.

  

Kasdien matantys šį reginį meškeriotojai su juo taip apsiprato, kad nebejaučia šių stebuklingų kerų. Į keltą jie sulipa panirę į pragmatiškų spėlionių orbitą: kas kimba, kur kimba, kokiu masalu žvejoti? Šiandien pirmoji mano išvyka šį sezoną į žūklę, todėl atidžiai įsiklausau, kas ką kalba? Deja, samprotavimai migloti ir aptakūs, todėl įsidrąsinęs klausiu šalia manęs ant denio trepsintį nenuspėjamo amžiaus meškeriotoją, kokios žuvys dabar žvejojamos?

– Sterkai, – nė nemirkteli užkalbintas žvejys.

   

 

Pasirodo, šios daugelio gurmė geidžiamos žuvys pasirodė Klaipėdos uosto ir jo prieigų akvatorijoje, paskutinėmis liepos dienomis. Na, o tai sukėlė meškeriotojų tarpe ažiotažą, nes sterkus vertina visos uostamiesčio šeimininkės ir mielai ruošia iš jų gardžius patiekalus. Labai svarbu ir tai, kad didelių pasirengimų ir subtilių įrankių populiariausiam sterkų meškeriotojimo variantui nereikia – tik turėk laiko ir susigauk mailiaus. Tiksliau – smulkių stintelių, kurios paprastai tuntais zuja palei Kuršių nerijos kontūrus prislėgusias betonines krantines. 

  

Visi žvejai su savimi pasiima specialius įnagius stintelėms gaudyti, kurie visai pagrįstai praminti „vorais“. Tai tinklo su smulkiomis akimis kvadratas, kurio kraštinė lygiai vienas metras. Tinklas užneriamas ant karkaso, susidedančio iš keturių spindulių, prie kurių pririštos kaproninės virvelės, per pusmetrį virš tinklo jos sumegztos į vieną mazgą. Į jį įvertas žiedas. Prie žiedo pririšta kokių dvidešimties metrų virvė. Tad gaudyklės konstrukcija tikrai kažkuo primena vorą. Išskleistas „voras“ sviedžiamas į vandenį, palaukiama, kol jis nugrims metrą, o tada staigiai už virvės keliamas ant krantinės. Sėkmės atveju jame lieka kelios spurdančios stintelės. Nesėkmės atveju tenka vėl gramzdinti gaudyklę. Paprastai stintelių susigauti nėra labai sudėtinga. Šiemet, tiesa, pasitaikė ypač karštų dienų, kai smulkmė per karščius pasitraukdavo į gelmę, kur stipresnė srovė ir vėsėsnis vanduo. Tomis dienomis krantinės atrodydavo kaip teatras, kuriame vaidina pilstytojai iš tuščio į kiaurą. Vis bando kažką pasemti, bet nieko nepasemia. Gudresnieji ėmė vilioti stinteles į „vorus“ duonos ar džiūvėsių trupinėliais. Ir nelikdavo be masalo.

 

 

Kai tik stiklainėlyje ar kibirėlyje nuo majonezo (man pasirodė absoliučiai mistiška, kad mailiui laikyti visi uostamiesčio žvejai naudoja tik tokią tarą, todėl pagalvojau, jog tame yra kažkokia slapta prasmė) suspurda kelios stintelės, meškeriotojas padžiauna „vorą“ ir iš glėbio meškerykočių, dažniausiai pririštų prie dviračio skersinio, ištraukia vieną ar du „kuolus“. Taip žvejų žargonu tituluojami dugninėms naudojami meškerykočiai, mat, jų ne tik drūgaliai vos apimami delnu, bet ir viršūnėlių skersmuo ne mažesnis nei centimetras. Kartu su masyviais neaiškios kilmės valo žiedais (ne žiedeliais, o būtent žiedais) su keraminiais įdėklais tokie meškerykočiai sveria mažiausiai puskilogramį. Tad jais užsimoti ir užmesti masalą, pučiant škvaliniam vėjui, ne tik gana sunku, bet ir reikia įgudimo, kad nenutiktų kokia nors nemaloni staigmena. 

  

Tokio kalibro meškerykočių panaudojime žūklei dugninėmis Kuršmarėse, matyt,  yra sava logika. Pagal ją įrankis turi būti tvirtas. Antras reikalavimas – dar turi būti ir pigus, nes niekas su jais nesiceremonija ir nesaugo kaip elitinio spiningo.  Pigus ir tvirtas meškerykotis gaminamas tik iš stiklo pluošto, o prie tokio meškerykočio nederinami lengvi ir kompaktiški valo žiedai, nes jie – per brangūs. Kita vertus, kas šiais laikais pirks stiklo pluošto  meškerykotį su brangiais žiedais. Tai beprasmiška investicija. Žinoma, klaipėdiečiai, o tiksliau jų dauguma, sau galvos dėl to nesuka. Žinoma, yra ir kitaip mąstančių: aptikau marių krantinę nutūpusių žvejų virtinėje ir tokį, kuris žvejojo prabangiais „Shimano Best Master“ meškerykočiais (įdomiausia, kad jie visiškai netinka dugninėms, nes tai – spiningo meškerykočiai). Suprantama, kad ši išimtis esmės nekeičia. Vieną po kito žvejys užmeta visus atsigabentus „kuolus“, dar kurį laiką pamakaluoja vandenyje „vorą“, o tada išskleidžia išblukusią sudedamą kėdutę ir sustingęs beveik „lotoso pozoje“ stebi dugninių viršūnėles. Gal kuri linktels – tai ženklas, kad kažkas užkibo. 

    

Meškerykočių kalibras leidžia pastebėti kibimą, tik tada, kad sterkas jau būna apvirškinęs masalą ir bando nuplaukti tolyn. Todėl meškeriotojai praleidžia ant kėdučių valandų valandas ne tik tada, kai žuvys nekimba, bet ir normalaus kibimo dienomis. Tokio pasyvaus meškeriojimo šalininkus kitaip kaip „geležinėmis šiknomis“ vadinti liežuvis nesiverčia.         

 

 

Kartu su pirmąja meškeriotojų banga  dugnines užmetėme šiek tiek prieš septynias ryto. Lyg ir vėlokai, tačiau tie, kurie žvejojo per naktį, sakė, jog kol kas sterkų kibimas dar neprasidėjo. Sutemose, esą, kibo vienas kitas, o pusryčiauti  dryžuotašoniai dar nepradėjo. Žodžiu, teks apsišarvuoti kantrybe. Laimei, kad nors stintelių pavyko iškart prižvejoti. 

  

Ankstyvą rytą, pučiant gaiviam brizui, mintys lengvos kaip drugeliai, o svarbiausia minčių daug ir įvairiomis temomis. Viena jų nedauoda ramybės, ką reiškia teiginys „:naktį kibo vienas kitas“. Kodėl niekas nenori pasigirti laimikiu ar bent jau parodyti sugautus sterkus? Pirmoji abejonė į širdį įsibrovė, kai manojo „feederio“ viršūnėlė linktelėjo, o aš energingai pakirtau ir po minutės ištraukiau pusantraspindinį sterkaitį. Ir be matavimo procedūrų buvo akivaizdu, kad reikiamo ūgio jis dar nepasiekė. Todėl išsegiau iš žabtų kabliuką, o žuvelioką „voru“ nuleidau į vandenį. Ir iškart pajutau, kad į mane įbesti keistos nuostabos kupini kaimynų žvilgsniai. Nutylėjau, nes pagalvojau, kad jie stebisi būdo, kuriuo buvo paleista žuvis,  delikatumu. Primygtinai patarčiau ir kitiems, kurie pasiryš paleisti „nemierną“ laimikį, nesvaidyti žuvų nuo aukštos krantinės, nes jos patiria tokias pat traumas kaip ir šokantys nuo pastatų žmonės. 

    

Deja, ne tai pasirodė keista „geležinių šiknų“ aplinkos žmonėms, o pats žuvies paleidimo faktas, nes trečias iš eilės paleistas sterkutis galutinai išvedė mano kaimynus iš kantrybės. Pirmasis mane ėmė auklėti kaimynas iš dešinės, kurio nervai aiškiai negalėjo pakelti tokių išgyvenimų. Jo argumentai buvo labai paprasti ir iš esmės paremti postulatu, jog galėčiau kitiems atiduoti laimikį, jei pačiam žuvies nereikia. Pastaba, kad yra nustatytas leistinų dėti į krepšį sterkų dydis, sukėlė audringą reakciją: esą, koks skirtumas, svarbu, kad tai – „uodega“. Todėl, kai plauksite keltu iš Smiltynės arba į ją ir klausysite, kaip apie savo laimikius diskutuoja meškeriotojai, sakantys, kad vežasi penkias ar devynias, o gal net dvylika uodegų (visais atvejais tai yra didesnis sterkų kiekis nei leidžia taisykles paimti per vieną žūklę), žinokite, kad tai gali būti tik pagyros. Ant kuprinės dugno, paslėptos nuo pašalinių akių guli ne „uodegos“, o „uodegėlės“, t.y. sterkų jaunikliai. „Geležinės šiknos“ šluoja viską iš eilės ir nė negalvoja, kad mažas žuvis reikėtų paleisti. Gali pamanyti, kad jie dalyvauja kažkokiose lenktynėse. Kokiose? Apie tai rytdienos reportaže...