Sintetinė dieta kenkia upėtakiams
Publikuota:
2010 vasario 19d. 11.05
/ Autorius:
Pranas Merkelis / 15min.lt
Jungtinių Valstijų ichtiologijos insituto mokslininkai ne kartą įsitikino, kad šiuolaikinė sportinės žūklės naujovės būna kenksmingos aplinkai ir ne kartą rekomendavo žvejoti senesnių generacijų įrankiais bei masalais, todėl tyrinėtojai nutarė dar kartą atlikti tai įrodančius eksperimentus ir praktiškai patktinti iš aplinkosaugininkų, žūklės gidų bei pačių meškeriotojų gaunamą informaciją, kad lašišinių žuvų skrandžiuose dažnai aptinkami minkštieji spiningo masalai – guminukai.
Per Sebago ežere surengtas spiningininkų varžybas buvo padaryta išimtis ir žuvys nepaleistos atgal į gimtąją stichiją, o perduotos mokslininkams. Skrodimas parodė, kad ketvirtadalio (25 proc.) varžybų metu sugautų ežerinių upėtakių skilviuose realiai rasta guminukų. Mokslininkai spėja, kad minkštuosius spiningo masalus upėtakiai aptinka ant dugno ir kerplėšų, kur jie lieka, kai kabliukai įsikerta į povandenines kliūtis ir žvejams tenka nutraukti valą. Didžioji dalis guminukų lieka po amerikinių dryžuotųjų ir didžiaburnių ežerių žūklės sezono.
Kokį pavojų žuvims kelia praryti guminukai? Pirma, priedas, kurio didžiąją dalį sudaro plastinėje chirurgijoje ir dietologijoje naudojamas silikonas, yra ne tik nesuvirškinamas, bet ir savo ruožtu trikdo žuvų žarnyno veiklą. Tai reiškia, kad upėtakiai suvirškina ne visą maistą, kurį sumedžioja. Gydytojai tokį metodą naudoja gydyti nuo nutukimo ir į storulių skrandžius implantuoja silikono pagalvėles, kurios užima didelę dalį skrandžio, todėl žmogus negali suvalgyti tiek daug maisto kaip anksčiau.
Mokslininkai atliko eksperimentą: 90 dienų laboratorijos akvariumuose laikomiems upėtakiams bėrė maistą, kuriuo paprastai žuvininkystės fermose penimi margašoniai, tačiau jis buvo sumaišytas su silikoniniais priedais, primenančiais spiningo masalus. Dalis žuvų buvo išaugintis dirbtinai, o dalis sugautos Kenebago ežere. Šios grupės augimo ir kitus sveikatos rodiklius lygino su rodikliais žuvų, kurios gyveno kitame akvariume ir maitinosi sveiku maistu.
Eksperimentas parodė, kad 63 proc. upėtakių iš pirmojo būrio rijo visus guminukus iš eilės, tad jų skrandžiuose susikaupė nemažos slikono atsargos: net 12 proc. stebėtų upėtakių silikoninių masalų sąskaita priaugo net 10 proc. svorio. Deja, po trijų mėnesių tapo akivaizdu, kad silikono prisirijusios palijos gerokai atsiliko nuo sveikos gyvensenos žuvų. Pastariosios pralenkė jas ūgiu.
Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad laukiniai upėtakiai noriau ryja dirbtinius masalus nei auginami fermose ir tvenkiniuose. Beje, silikono prisiragavę upėtakiai elgėsi lygiai taip pat kaip ir nutukėliai, kurie ryžtasi į skrandį implantuoti silikono pagalvėles: šių žuvų apetitas smuko ir jie ėmė rečiau ir trumpiau maitintis. Taip pat sulėtėjo jų reakcijos ir plaukimo greitis. Tad išvada akivaizdi – tyrinėtojai rekomenduoja naudoti kiek galima mažiau minkštųjų spiningo masalų, kad jais būtų mažiau užteršiamos vandens telkinių akvatorijos.
