Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žūklė. Upėtakiai jau lankosi rėvose

Šis atsargus upėtakis dieną niekuo neišsidavė, o ankstyvą rytą ryžtingai griebė spalvingą „Hornet“ modelį
Šis atsargus upėtakis dieną niekuo neišsidavė, o ankstyvą rytą ryžtingai griebė spalvingą „Hornet“ modelį
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pavasaris – metas, skylantis į dvi dalis: kol upės neša polaidžio vandenis upėtakai laikosi duburiuose ir retai pasirodo aktyvios medžioklės plotuose, tik tada, kai vandenys ima slūgti ir seklumose jau ir be akinių poliarizuotais stiklais galima įžvelgti dugną, upėtakių vizitai į rėvas, per kurias vanduo su krištoliniu skambesiu neša į tėkmę nutūpusius vabzdžius, tampa reguliarūs, tačiau meškeriotojas, norintis nepramiegoti tų momentų, turi keltis anksčiau už žuvis, dar prieš aušrą. Ypač jei nori suvilioti stambų, raudonomis žvaigždėmis nužertą upėtakį.

Vingiuoti takai

Kad atsidurtum prie vandens tą akimirką, kai gurgiančią srovę nuauksins pirmieji saulės spinduliai, į paupį tenka leistis tamsoje. Upėtakiai negyvena ten, kur nutiesti asfaltuoti keliukai. Takai prie šaltiniuotų upių, srūvančių nuošaliomis vietomis, vingiuoja per rasotas pievas ir krūmokšnių tankmę. Todėl būtina spiningininko ekipuotės dalis – nedidelis, lengvas, tačiau galingas kišeninis žibintuvėlis. Pasišviesdamas kelią neįvirsi į kokią apleistą bebravietę ir peržengsi skersai tako nugriuvusį stuobrį, o rankoje nešamas spiningas neįsipainios tarp šakų, kai reikės pasilenkus brautis per tankmę.
 
Kita vertus maršrutą reikia žinoti iš anksto ir atsiminti kiekvieną tako posūkį,  kad netektų aklai klaidžioti, o, negaišdamas laiko iškart atsidurtum tokiuose upės ruožuose, kur labiausiai pavasarį mėgsta ankstyvais rytais medžioti upėtakiai. Ypač tinkamos žūklavietės – sraunūs upių ruožai žvirgždėtu dugnu, juose pasitaiko stambių riedulių. Kad būtų paprasčiau, tokias vietas meškeriotojai vadina rėvomis. Jose yra skirtingo srovės intensyvumo zonų, tad upėtakiai paprastai glaudžiasi ten, kur susidaro lėtesnis srautas, žvagždžuvėms taip pat patnka užuolankos už stambių akmenų, puikios upėtakių slėptuvės – žemiau išvartų ar pavasario polaidžio atneštų medžių.. Patartina aplenkti ruožus, kur upių pakrantės atviros, nes upėtakiai šiuo metų laiku renkasi krūmais ir medžiais gana tankiai apaugusias upių atkarpas, o į vingiuose srovės išduobtus duburius grįžta po vienuoliktos valandps ryto.
 
Lengvas ir šmaikštus
Upėtakių žūklei reikia gerai pasirengti. Jei neturite tinkamo spiningo meškerykočio, žūklė bus varginanti. Tuo pačiu įrankiu, kuriuo gaudote lydekas, apžėlusiose pakrantėse nepažvejosite. Neužteks erdvės juo užsimoti, tačiau svarbiausia, kad nepavyks tiksliai užmesti masalą. Tad įkabinsite į kitame krante augančių medžių šakas daug masalų ir su jais teks atsisveikinti, o antra, po netaiklaus metimo masalas plauks toli nuo upėtakio slėptuvės. Tai didelis minusas, nes skaidrėjant vandeniui upėtakiai nemėgsta pernelyg nutolti nuo savo slėptuvių
.
Upėtakiams meškerioti parankiausias 1,80-2,10 m ilgio lengvas ir šmaikštus spiningas, kurio klasę nusako dvi charakteristikos, žymimos ant meškerykočio strypo ties rankena: 2-17 g arba 5-15 g rodo, kokio svorio masalus tinkamiausias yra įrankis, o „Fast“ reiškia, kad meškerykočio viršūnė ne tik stangi, bet ir šmaikšti, todėl tokiu įrankiu galima masalą užmesti net ir tada, kai iš krūmų ar aukštos žolės iškišta tik jo viršūnėlė (maždaug 30 proc. viso meškerykočio ilgio). Labai gerai, jei spiningo rankena trumpa. Jį lengviau valdyti ankštoje erdvėje, lengviau taikliai užmesti masalą ir lengviau subalansuoti įrankį. Rankenos ilgis turi būti maždaug toks, kad suėmus jį ranka priekyje ir gale liktų maždaug delno pločio atkarpos. Jei rankena ilgesnė, kreipkitės į meistrą, kad nereikalingą dalį nupjautų.
 
Ryškus masalas
Tinkamiausias upėtakių žūklės masalas vidurvasarį – vobleris. Žinoma, tinkamo dydžio ir modelio. Masalas turi būti ne ilgesnis nei 7-8 cm, bet ne trumpesnis nei 5 cm. Mažesniais masalais sugundysite tik smulkias žuvis, o juk žūklės objektas turi būti ne mažesni kaip 40 cm ilgio upėtakiai, svariantys 0,8-1 kg. Mažesnius egzempliorius pagal upėtakių žūklės garbės kodeksą reikia paleisti.
 
Kadangi žvejojama auštant, masalai turi būti ryškesni nei tie, kuriuos naudojami įdienojus. Puikiai tinka geltoni, sidabriniai, žydri vobleriai, kurių priekinė dalis pamarginta raudonais akcentais. Na, o tinkamiausias voblerių tipas – aukšlės kūno formos masalai „Minnow“. Tokių kiekvienam prieinamų masalų galima rasti lenkų kompanijos „Salmo“asortimente. Beje, masalai turi būti iš anksto patikrinti. Jei jų žaismas kelia įtarimą, tokių geriau nenaudoti. „Minnow“ vobleriai srovėje labai natūraliai vinguriuoja, imituodami nedidelių žuvelių judesius.
 
Kai tinkamoje vietoje, tinkamu laiku sviesite į sietuvą tinkamai parinktą masalą, atminkite, kad pirmasis metimas labai svarbus. Jei upėtakis aktyviai medžioja, jis masalą griebia pirmu metimu. Dažnai pliumptelintis į vandenį masalas žuviai ima kelti įtarimą. Todėl stenkitės, kad pirmas metimas būtų labai taiklus.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min