Žūklės atlasas. Meškeriojimo Norvegijoje ypatumai (12)

Dar ir šiandien naudojama archaiška meškerė, pritrenkianti konstrukcijos paprastumu: ant lentelės, kurioje išpjauta ovalo formos kiaurymė, kad galima būtų įrankį tvirtai laikyti rankoje, užvyniotas valas, prie kurio prisegta masalų virtinė su svareliu gale. Paleidai svarelį, valas nusivyniojo ir timpčioji virtinę aukštyn žemyn, kol kas nors užkibs. Iš bėdos taip galima plukdyti ir pilkerį, tačiau naujos kartos masalais su „lenta“ nepameškeriosi.

Sijojimo metodas

Vidutiniokės menkės, saidos ar pikšos daug rečiau stveria guminukus, o tai dar vienas šių masalų privalumas, leidžiantis nusitaikyti į trofėjinį laimikį. Tad guminukai – būtent tas sietas, kuris padeda atsijoti smulkius laimikius.  Mūsų ekspedicijos laimikių statistika tai patvirtina: per 60 proc. didmenkių, stambių jūros ešerių ir pikšų buvo sumeškeriota minkštaisiais masalais.

Akivaizdus ir dar vienas guminukų privalumas, skatinantis siūlyti jūros ešeriams šį masalą: didelėje gelmėje, kur laikosi purpuriniai kupriai, grobio tyko ir molvomis vadinama gelmių menkių rūšis. Stambios molvos – pašėlę kovotojai, todėl šios žuvys – garbingas trofėjus, o jų žuviena – delikatesas.

Didelėje gelmėje žuvys pirmiausiai atkreipia dėmesį į tuos masalus, kurie išsiskiria iš aplinkos. Kadangi didelėje gelmėje apšvietimas – menkas, tai blizgūs masalai ten tokie pat tamsūs, kaip ir juodai nudažyti, o štai masalai su „dirbtiniu apšvietimu“ – labai tinkami. Žinoma, galima ir pilkerius dekoruoti švytinčiomis dangomis. Vienas tokių ypač populiarių Norvegijoje masalų – ypatingos konstrukcijos pilkeris „Pirk“, kuris naudojamas žūklei didelėje gelmėje, tačiau guminukai pranašesni, nes jie švyti visu korpusu, o ne kuria nors puse. Tad, be jokios abejonės, mūsų ekspedicijai pavyko sugauti vienintelę molvą tik todėl, kad jai buvo 200 m gelmėje pasiūlytas švytintis guminukas. Tiesa, molva nedidelė – vos trijų kilogramų, o tokia gelmių menkė laikoma jaunikle, tačiau čia svarbus principas, nes ir šią žuvį galėjome įrašyti į ekspedicijos laimikių sąrašą.

Didelėje gelmėje žuvys pirmiausiai atkreipia dėmesį į tuos masalus, kurie išsiskiria iš aplinkos.

Eiklūs masalai

Minkštieji masalai – guminukai labai tikroviški, todėl jie atriša meškeriotojui rankas, nes nebereikia gaudyti masalinių žuvelių, ruošti masalus iš žuvienos. Svarbu ir tai, kad jais galima šiaurės platumose vilioti žuvis tiek atviroje jūroje, kur gelmė – didžiulė, tiek priekrantėje, kai oro sąlygos prikausto ribotoje akvatorijoje. Čia gelmė siekia 30–60 m, todėl galima meškerioti lengvesniais įrankiais, plonesniais valais ir ne tokiais masyviais masalais.

Šioje zonoje guminukai – vienas pagrindinių masalų, nes didelė tikimybė, kad kibs svajonių svajonė – otas, tačiau čia sėkmingai galima naudoti dar vieną inovatyvų masalą – „Cormoran Speedjig“ arba ypatingos konstrukcijos pilkerį. Šie masalai pasižymi savita forma, užtikrinančia labai greitą jų grimzdimą. Bet svarbiausia, kad „Speedjig“ pilkeriai grimzta ne pikiruodami, kaip klasikiniai pilkeriai, kurių svorio centras – masalo „galvoje“, o gulsčiomis, vartydamiesi kaip įkritusi į vandenį moneta, tik gerokai energingiau. Tad „speedjig“ tipo masalai atrodo kaip natūraliai plaukianti žuvelė, kad ir kokioje gelmėje jie tuo metu būtų.

Šie pilkeriai dažniausiai spalvinami taip, kad būtų panašūs į skumbrių bei stauridžių jauniklius, kurie – daugelio plėšriųjų žuvų grobis. Šie pilkeriai gana sparčiai įsitvirtina nemažoje meškeriojimo šiaurės platumose nišoje, kuri apima įvairių žuvų gaudymą gelmėje nuo 20 iki 70 m. Jų panaudojimą riboja tik tai, kad, matyt, dėl sudėtingos gamybos, „speedjig“ pilkerių masė neviršija 220 g. Lengvi modeliai (120–150 g), be jokios abejonės, puikiai tinka mūsų Baltijai.

„Speedjig“ pilkerio bandymų eilė atėjo tik trečiojo reiso į atvirą jūrą dieną, nes dvi dienas negalėjome išplaukti iš fiordo dėl stipraus vėjo, sukėlusio rimtą bangavimą, o ir tą trečiąją dieną teko laikytis arčiau salos krantų. Gelmė čia – nuo 30 iki 60 m, t.y. pati tinkamiausia meškerioti „Speedjig“ pilkeriais.  Čia jie ir parodė ką gali – kibimų skaičius buvo labai didelis, kibo įvairiausios žuvys, o eksperimentą vainikavo 9 kg menkė. Priekrantėje tokios menkės rugsėjį pasirodo retai, o, jei ir užklysta, tai atsitiktinai. Kimba taip pat atsitiktinai. Tad masalai turėjo jai padaryti neišdildomą įspūdį, kad ji stvėrė jį, o ne saidos jauniklį, kurių priekrantėje tiršta kaip makaronų sriuboje.