Todėl, rinkdamiesi žūklės organizatorių, pirmiausia išsiaiškinkite, kokius laivus jis suteikia reisams į jūrą. Jei jausi diskomfortą, nepasitikėdamas laivu, geriau į atvirą jūrą nesileisti, nes vietoj teigiamų emocijų, apie kurias svajojai keliaudamas į tokią tolybę, parsiveši įtampą.
Katerio galimybės
„Soroya Havsfiske Center“ kateriams mūsų lankymosi dienomis buvo sukakę tik du mėnesiai nuo tos dienos, kai šie aliuminiai šešiametriniai laivai pakeitė lėtesnius ir daugiau degalų ryjančius plastikinius modelius.
Kateriai sumontuoti laivybą išmanančių žmonių ir neblogai sugeba „laikyti“ daugiatonių bangų smūgius, tačiau svarbiausia, kad jų eiklumas leidžia skubiai pasišalinti iš atviros jūros į fiordą, jei tik pasirodo „trolių ūkai“ ir stiprėja vėjas. Plaukiant dviese, tokiu kateriu galima išvystyti iki 45 km/h greitį, o to visiškai pakanka operatyviai reaguoti į meteorologinius akibrokštus.
Tačiau jūroje dar svarbu ir tinkamai valdyti laivą, ir nepersistengti forsuojant greitį, nes šuolis nuo bangos keteros gali būti ne tik labai nemalonus užpakaliui, padėtam ant kietos metalinės sėdynės, bet ir lemtingas laivo konstrukcijai.
Šiemet bangos aplamdė keletą lietuvių meškeriotojų vairuojamų katerių, o vienas ekipažas neįvertino bangavimo balų ir jų laivas apvirto. Šios maudynės vienam lietuviui buvo paskutinės. Tokia patirtis padeda labai greitai suprasti, kodėl norvegų žvejai plaukia niekur neskubėdami, taikydami, kad laivas šliuožtų nuo bangos ant bangos.
Šiemet bangos aplamdė keletą lietuvių meškeriotojų vairuojamų katerių, o vienas ekipažas neįvertino bangavimo balų ir jų laivas apvirto. Šios maudynės vienam lietuviui buvo paskutinės.
Pirmojo mūsų ekspedicijos reiso į Norvegų jūrą dieną, vietinių meškeriotojų vertinimu, buvo visiškas štilis. Tad galima buvo spustelti akseleratoriaus svirtį, bet ir vadinamojo štilio sąlygomis sūrių, lūpas ėdančių purslų kaskados kas kelias minutes užgriūdavo mūsų ekipažą. Tačiau labai jau norėjome kuo greičiau atsidurti taške Nr.32, pažymėtame GPS navigatoriaus atmintyje, ir „gulti“ į dreifą...
Mazgas tampa problema
Pagaliau esame vietoje, pasukame laivą, kad vėjėlis pūstų jam į dešinį bortą ir neštų mus kiek įmanoma išilgiau jūrlapyje pažymėto maždaug 30–50 m aukščio povandeninio šlaito. Ateina metas užmesti masalus. Pirmąjį reisą galima pavadinti „Klasikos diena“, nes ją paskyrėme išbandyti mūsų žilojoje Baltijoje įprastą versiją, t. y., pilkeris+masalų ant pavadėlių virtinė.
Tad į šalčiu dvelkiančią žalsvą gelmę nyra „Solvkroken“ pilkeris-klumpė, tempdamas iš paskos „Cormoran Mackerel/Cod“ masalų virtinę, susidedančią iš ilgakočio kabliuko, dekoruoto skaisčiai raudono elastingo plastiko išpjova, imituojančia krevetę, sidabrinės blizgutės, pritvirtintos sukučiu prie pavadėlio, toks pat dar vienas kabliukas ir dar viena blizgutė.
Kaip pašėlęs ima suktis „multo“ būgnas, akis nespėja fiksuoti, kokiu greičiu ryškiai geltonas „Pokee Power Shot“ pintas valas tempu vyniojasi nuo būgno. Tačiau šuo reginiu gėrėtis reikia saikingai. Teorija teigia, kad, priveržus ritės valo būgnelio stabdį, galima nekontroliuoti valo eigos, tačiau praktika tuojau pat pakoreguoja teoriją: laivas sustingsta ant bangos keteros, o paskui slysta į lomą tarp dviejų bangų, įsitempęs valas staiga atsipalaiduoja, o būgnelis vis dar sukasi...
Nerūpestingumo rezultatas – mazgelis. Gerai, kad valas neplonas, tačiau ir jį labai keblu narplioti, jei neturi „Browning Knotpicker" virbalo, kai ant valo pakibęs 600 g. pilkeris plėšia valą tau iš nagų. Laimė, įsigyti „Browning Knotpicker“ pasirūpinau prieš gerą mėnesį po pašnekesio ta tema su kolega iš Vokietijos. Tad mazgas įveikiamas gana greitai, o valas lieka sveikas.
