Temos pradžią rasite rubrikoje ŽŪKLĖ.
Iliuzoriniai atstumai
Antrasis rytas fiorduose išaušo saulėtas, vėjas vos vos kedena mėsingus į uolėtų kalvų skardžius pasilypėjusių beržų keružių lapus. Tokį rytą pusryčiauji nejausdamas kiaušinienės skonio, o puodelį arbatos išgeri trimis gurkšniais. Po ketvirčio valandos atsišvartuojame nuo prieplaukos. Uoste eismas leidžiamas tik mažiausiu greičiu, todėl atrodo, kad iki molo galo tenka plaukti amžinybę. Dar dešimtį minučių tenka sugaišti, kol, išplaukę už uosto vartų, iškratome į vandenį iš dėžių vakar išdorotų žuvų vidurius ir praskalaujame pačias dėžes. Katerį iš visų pusių apspinta patruliuojantys šioje akvatorijos vietoje kirai ir pakelia pašėlusį triukšmą pešdamiesi tarpusavyje ir vos ne iš rankų stverdami menkių kepenis ir žarnas. Bet pagaliau procedūros baigtos – priešais operatyvinė erdvė ir galima ryžtingai patraukti į save variklio akseleratoriaus svertą. Navigatoriaus ekrane iškart ima brėžtis pasirinkto kurso punktyras. Po pusvalandžio jau sunku įžiūrėti fiordo vartus, pro kuriuos išplaukėme į vandenyną.
Norvegijos krantai – ne lėkštas Baltijos pliažų brūkšnis, kuris dingsta už horizonto, nuplaukus į atvirą jūrą dešimtį kilometrų. Norvegų jūra skalauja vulkaninės kilmės uolas, kurios kyla į puskilometrio aukštį, todėl matomos plaukiantiems laivais iš dvigubai ar net trigubai didesnio atstumo, o tame slypi optinės apgaulės priežastis, dėl kurios viskas aukštų krantų fone atrodo daug arčiau nei iš tikrųjų. Norint išsklaidyti šią iliuziją, būtina naudotis universaliu navigacijos prietaisu – GPS. Tai būtina jau vien todėl, kad reikia žinoti nuplauktą atstumą ir numatyti degalų sąnaudas. Jei lengvabūdiškai apskaičuosite, kiek galite nuplaukti su degalų likučiu, rizikuojate nepasiekti fiordo. Kam teko atsidurti tokioje situacijoje, tas sako, jog daugiau niekada nenorėtų atsidurti bangų valioje po grėsmingai tamsėjančiu dangumi.
Navigacija ir navigatoriai
Navigacijos prietaisas, o tiksliau echolotas ar sonaras (kaip kam labiau patinka) su įdiegtu GPS, reikalingas ne tik saugios laivybos sumetimais, kad galėtum tiksliai žinoti savo buvimo vietą ar greitį, kuriuo plaukiama. Jūroje praktiškai nėra orientyrų, išskyrus vieną kitą kyšančią iš vandens nuogą uolą, kuri nebūtinai paženklinta švyturėliu, o praplaukiančių pro šalį banginių nugarų orientyrais taip pat nepavadinsi. Banginių kaimynystė – taip pat šiaurės platumų realija, su kuria reikia skaitytis, kaip ir su plūduriuojančiais rastai, ištrūkusiais iš sielių paketų.
Šios ekspedicijos metu su stambiais jūros žinduoliais susidūrėme du kartus. Laimei tai buvo vizualinis kontaktas, tačiau ir šiuo atveju optinė apgaulė daro savo įtaką ir iš akies nustatyti atstumą iki galinčio apversti katerį galiūno labai sunku, todėl ne pro šalį turėti po ranka žiūroną su specialiu skaitikliu, matuojančiu atstumus iki stebimų objektų. Mes tokio naudingo prietaiso neturėjome (tik paprastą optinį binoklį), todėl galiu pasakyti, kad pirmąjį kartą` banginių kupros sušmėžavo toli nuo mūsų ir jokio nerimo nekėlė, o antrą kartą plati kaip jaujos durys uodegos mentė grakščiai iškilo virš bangos keteros tiesiai prieš gana nemažu greičiu plaukiantį mūsų katerį pakankamai arti, tad dėl viso pikto suktelėjome šiek tiek šonan. Bet geriau tokiais atvejais iki minimumo sulėtinti greitį ir apsižvalgyti ar neįplaukei į banginių kaimenės vidurį.
Trečią kartą, mūsų spėjimu, kontaktas buvo neregimas, tačiau juntamas: valas (tuo metu buvo užmesta tik viena meškerė, įsitempė, o tuo pat metu buvo juntama kažkokia trintis. Tarytum didžiulis šernas bandytų pasikasyti šoną į valą. Ir po akimirkos pusantro šimto metrų puikaus „Daiwa Tournament 8X Braid” valo (0,20 mm) kartu puikiu „Cormoran Speedjigs“ pilkeriu teko įrašyti į gana netrumpą nuostolių sąrašą. Įtariu, kad valą paprasčiausiai nurėžė aštri ant stambaus jūros žinduolio šono reziduojančio moliusko kiauto briauna. Netektis buvo skaudoka todėl, kad paprasčiausiai kito tokio skersmens valo, kurio ilgis siektų 250 m, neturėjau, o jis ypač tiko vidutinės klasės, t.y. lengvokai jūrinei meškerei, kuria gaudžiau palyginti lengvais pilkeriais saidas-ledjūrio menkes bei operatyviai „skenuodavau“, iškodamas žuvų, meškeriojimo vietas, kur gelmė siekdavo 30-70 m.
Orientyrai ir jūrlapiai
Tačiau grįžkime prie orientyrų temos. Kaip jau minėta, jūroje jų nėra, todėl reikia žinoti savo koordinates, kad jūrlapyje rastum rekomenduotą žuvų susitelkimo vietą. Jūrlapis – ne popierinis, o matomas echloto-navigatoriaus ekrane. Jame matyti apkritimu apibrėžtas taškas, rodantis laivo buvimo vietą, o greta esančioje skiltyje skaičiais nurodomos koordinatės, kurias gali bet kuriuo momentu pasiųsti į eterį. Jūrlapyje taip pat matoma rodykliukė, kurios galiukas remiasi į koordinačių „tašką“ ir kuri rodo judėjimo kryptį nepriklausomai nuo to, ar laivas plaukia, ar dreifuoja.
Ši funkcija labai svarbi dėl daugelio priežasčių, bet ypač, jei užtrunkate atviroje jūroje iki sutemų. Jūrlapis rodo krantą liniją, pavojingas uolas ir galutinį maršruto tašką, todėl, stebėdamas rodyklę ir matydamas, kur yra laivo buvimo vietą rodantis „taškas“, gali aplenkti nesaugias vietas. Kitaip nieko nereiškia rėžtis visu greičiu į krantą, t.y. į uolas.
Visus šiuos dalykus reikia išmanyti, todėl, ruošdamiesi į šiaurės platumas, įsirašykite į kursus, kuriuose mokoma navigacijos pagrindų ir sugebėjimo naudotis navigacijos prietaisais. Kol tose platumose karaliauja poliarinė naktis ir ten meškerioti neįmanoma, jūsų vakarai tikrai nenueis veltui, jei pagilinsite žinias minėtoje srityje. Kol kas, deja, labai daug atvykstančių meškerioti į Norvegiją mūsų tautiečių apie navigaciją ir navigacijos prietaisus turi žalią supratimą, t.y., girdėjo tik jų pavadinimus. Šiuo aspektu mūsų ekipažas nebuvo išimtis iš bendros statistikos, nes tik du iš keturių mokėjo gerai naudotis navigacijos prietaisais ir tik vienas iš dviejų – labai gerai. Tad iš savo patirties žinome, kad patarimo likviduoti šioje srityje asmeninį neraštingumą tikrai verta paklausyti.
