„Taškų“ numeracija
Meškeriojimo vadovams echolotas-GPS tampa įrankiu, padedančiu labai racionaliai dozuoti dėmesį atvykėliams. Žinoma, tam tikras dėmesys parodomas ir „plonesniems litams“, nes be jų nebūtų meškeriotojų srauto, be kurio kiekvienas meškeriojimo organizatorius išsiversti negali, tačiau tas dėmesys apsiriboja labai savotišku dalyku: per instruktažą, skirtą pamokyti, kaip elgtis su echolotu-navigatoriumi, jums nurodomas „taškas“, kuris „įkaltas“ echoloto-GPS atmintyje esančiame jūrlapyje ir turi numerį. Kitaip tariant, jums rekomenduojama plaukti į tą jūrlapyje nurodytą tašką ir ten meškerioti. Na, o tai reiškia, kad tampate autonomišku ekipažu, kuris laisvas plaukti kur tik jam patinka, o tiksliau – kur tik šaus į galvą.
Kad ir kaip spėliosite, tačiau bergždžias reikalas aiškintis, ar tas „taškas“ – tikrai žuvinga vieta, kur galite „įkirsti“ trofėjinę žuvį, ar paimtas iš „lubų“ vien tam, kad visi ekipažai nesusiburtų vienoje vietoje? Todėl išdėstysime jums savo prielaidas, nes tikriausiai neuždirbate tiek, kiek norvegai, t. y., kokių niekingų 20 000 „plonų litų“ per mėnesį, todėl pakliūsite į autonomininkų grupę. Ir jums patiems reikės ieškoti atsakymo į visus iškylančius klausimus.
Neišdildomas įspūdis
Vadinamieji „taškai“, kurie nurodomi ekipažams, dažniausiai tikrai yra vietos, kur žuvys neblogai kimba. Nuplauksite ten, užmesite pilkerį, nes iš pradžių jums bus rekomenduojama naudoti būtent šį masalą, o jūs, žinoma, dėl tikrumo dar prisegsite ir masalų montažą, ir tikrai iškart kažkas užkibs. Dažniausiai tai būna ant dugno įsitaisiusios vėgėlės. Mat niekas jums normaliai nepaaiškins, kad tada, kai masalas stuktels į dugną, būtinai reikia, įsidėmėkit, suvynioti kokius 5–7 m valo. Menkės grobio nuo dugno nerankioja, o kaip ir kitos rimtos žuvys laikosi nuo jo būtent per tokį atstumą ir grobį medžioja.
Bet kas padaryta, tai padaryta. Bepumpuojant vėgėlę (o tai nėra lengvas užsiėmimas, nes, kol penkiakilograminė žuvis „neišvemia“ savo plaukiojimo pūslės, ji pašėlusiai priešinasi), dažnai užkimba besitabaluojantį masalų montažą panosėje išvydusi menkė, o pusiaukelėje tarp dugno ir paviršiaus į šią girliandą įsisega dar ir saida. Kol šį „internacionalą“ ištraukiate, jūsų nuotaika pasiekia verdančio arbatinuko būseną. Kitaip ir būti negali, nes lietuviui, iki šiol galbūt meškeriojusiam tik karosus Jiezno ežere ar kuojas Širvintos tvenkinyje ir, geriausiu atveju, trisdešimtcentimetrines menkes verslininkų nualintoje Baltijoje, nepaliaujamas „kepamų“ žuvų kibimas palieka neišdildomą įspūdį. Tad pretenzijų būti negali: jei sugavote, jei kibo, vadinasi, viskas tvarkoje – „taškas“ veikia, o jį nurodė jums meškeriojimo organizatoriaus įgaliotas asmuo.
Koordinačių kilmė
Nemažai daliai to ir užtenka, nes tikslas – „prifiliuoti“ kelioninį šaldytuvą, bet toks profilis tinka ne visiems. Todėl pradedi galvoti apie „taškų“ kilmę. Kadangi kiekvienas iš jūros sugrįžęs ekipažas yra smulkmeniškai apklausiamas, o koks meškeriotojas praleis progą pasigirti, tai sumanūs gidai iš „plonų litų“ sluoksnio gauna šviežiausią informaciją apie situaciją žūklavietėse. Tada belieka tik įjungti echolotą-GPS, atversti reikiamą jūrlapį, kuriame prietaisas automatiškai užfiksuoja punktyrą, rodantį visą laivo nuplauktą maršrutą, ir pažymėti dar vieną „tašką“ su nauju numeriu. Jis pravers kitai grupei, kuri atvyks po savaitės ir plauks meškerioti šiuo kateriu.
Kaip jau sakyta, tai daliai „plonų litų“, kuriems toks „filiavimo“ profilis – dalykas antraeilis, išvada apie „taškų“ kilmę – lūžio taškas. Tampa aišku, kad savo „taškų“ vietiniai gidai nerodo. Tiksliau – veltui neatskleidžia. Norom nenorom atsiduri prieš dilemą. Ką kiekvienas pats sau turi patarti tokiu atveju?
