Tapk 15min.lt Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.
Šiemet teko pabuvoti tokiame nuošaliame ežere, kuris atrodo sustingęs kaip muselė gintaro laše, nors jame virte verda gyvenimas, tačiau svarbiausia, kad pavyko kaip kurias šio ežero mįsles įminti.
Stebėjimai ir pamąstymai
Vaiskioje ramybėje paskendęs snaudžia ežeras ar atrodo, kad visi jo gyventojai irgi pasislėpę ar užsnūdę, tačiau staiga tarp lelijų lapų be garso iškyla plati žvynuota uodega... Pakeliu irklus. Valtis iš inercijos čiuožia veidrodiniu vandens paviršiumi. Nustėręs žiūriu ir negaliu patikėti: uodega dingo, bet iškilo plati nugara ir plūduriuoja. Tingiai, tingiai... Lyg tai būtų įprasta šio ežero žuvims. Labai atsargiai išmetu inkarą, paskui antrą, apsižvalgau. Ir tik tada susimąstau: o kur meškerioti?
Kiek akys užmato vandens paviršių dengia vandenžolės. Tik kur ne kur šlapio asfalto spalva tyvuliuoja akivarai.
Tylutėliai imu meškerę, kurią jau buvau suvyniojęs, nes visą rytą mano karšių vietoje beviltiškai nekibo, ir užmetu. Kuo arčiau auksu žaižaruojančios nugaros. Plūdė ir svarelis gana garsiai plumpteli į vandenį, ir nugara dingsta. O plūdė tuojau pat neria į gelmę. Pakertu, tačiau valas tik gailiai zvimbteli ir nutrūksta, nes ritės terkšlė pernelyg stipriai užveržta ir valas nenuslydo nuo būgnelio.
Karti patirtis – visada pamokanti. Reguliuoju ritę, nukerpu metrą valą ir rišu kabliuką drebančiomis rankomis prie pagrindinio 0,22 mm skersmens valo, veriu kukurūzo grūdą ir vėl užmetu. Kimba beveik tuojau pat. Pakertu, ir prasideda kova su nematomu priešininku. Jo taip ir neišvystu – žuvis išsivaduoja nuo kabliuko. Daugiau nekimba.
Paieškos
Pakeliu inkarus, porą kartų grybšteliu irklais ir atsiduriu prie kito akivaro. Bet inkarų dėl viso pikto nenuleidžiu. Vos užmetu – kimba. Šį kartą pavyksta ištraukti solidžią, žaižaruojančią purpuriniais pelekais raudę. Vėliau užkimba dar viena. Ir vėl nekimba. Plaukiu prie kito akivaro. Viskas kartojasi pagal ankstesnį scenarijų, tačiau šįsyk laimikis keturiašimtgraminis ešerys. Jei daugiau nieko šiandien nesumeškeriosiu, tai man visiškai užteks tokio geidžiamo trofėjaus.
Šiame akivare – viskas, užtat kitame – laimikis solidesnis: du tokie pat ešeriai ir paauglys karšiokas. Nuostabiausia, kad masalas – kukurūzo grūdas. Tądien juo susigundė net kokių 800 g lydekaitė. Slieką akivarų žuvys ignoravo. Tik kelios kuojos, ilgokai žaidusios, pagaliau susigundė populiariausiu masalu, o štai kukurūzo grūdus griebdavo nė nemąstydamos.
Tęsinys
Kitą rytą vėl išplaukiau į Dumblio pakraštį. Norėjau išmesti inkarą atokiau nuo to akivaro, kuriame mačiau plačią nugarą. Vakare įsišnekėjom su pora vietinių meškeriotojų. Jie vieningai tvirtino, jog mačiau karpį. Ežere jų yra. Ir labai stambių. Tačiau vieną kitą pagauna tik pavasarį, o vėliau jie nulenda į žolėtas vietas ir pasidaro nenugalimi.
Primityvoka meškere su pernykščiu valu nėra ko tikėtis ištraukti įmitusį vandenų paršelį – valą jis bemat apsuka aplink žolių kuokštą ir nutraukia.
Rytas buvo tykus, saulė švietė per debesį – kaip vakar. Kelias saujas jauko įmečiau į akivarą. Gerą pusvalandį plūdė smygsojo tamsiame vandenyje lyg įlydyta. O paskui staiga, be jokių preliudijų, niurkt ir dingo. Pakirtau. Besipriešinančios žuvies jėga buvo didžiulė, vien dėl to galėjau spręsti, jog užkibo karpis. Vienas iš tų, apie kuriuos su tokia pagarba kalbėjo meškeriotojai. Tad iškėliau inkarą ir pamažu vyniodamas valą ėmiau slinktis akivaro link, o kartu ir prie žuvies.
Pagaliau išvydau ją, jau spėjusią valą apsukti kelis kartus aplink storą kuokštą lelijų stiebų. Žuvis įnirtingai purtė galvą, norėdama jį nutraukti, bet geras 0,25 mm skersmens valas nepasidavė. Atvirkščiai – lelijų stiebai, vienas po kito nupjauti, kilo paviršiun, kol nutrūko paskutinis. Tada karpį kilstelėjau prie vandens paviršiaus. Kažin ar man tai būtų pavykę, jei žuvis jau nebūtų gerokai pavargusi.Vos atleidau valą, ji nėrė ir atsidūrė graibšte. Vėliau anuodu meškeriotojai ant kranto sakė, jog šitas dar nedidelis, tik kokių keturių kilogramų. Jų įsitikinimu, didesnio tikrai nebūčiau ištraukęs.
Patirtis
Saulėtą vasarą lopai žolynuose itin vilioja žuvis. Pirmiausia todėl, kad jos čia randa daugiau maisto, ne taip spigina saulė, ir vanduo, matyt vėsesnis. Žinoma, akivaruose beveik neįmanoma meškerioti spiningu be specialių masalų, kuriuos rengiuosi ateinantį savaitgalį tame nuošaliame ežere, tačiau gyva žuvele galima suvilioti tokių lydekų, kurios ir pavasarį – tik svajonė.
Meškerioti akivaruose nelengva. Geriausia čia naudoti ilgas meškeres – nuo 5 iki 8 m. Galima su rite, galima be jos. Meškere su rite žuvį galbūt geriau pakirsti ir iškelti iš akivaro, bet sunku paguldyti valą taip, kad neįsipainiotų į besidriekiančią tarp valties ir akivaro tankią augaliją.
Masalai kuo įvairiausi: nuo apsiuvos iki jau minėto kukurūzo grūdo. Valus būtinai reikia naudoti tvirtesnius. Jei meškerojimo schema ir stilius leidžia, patartina naudoti pintus. Kadangi planuose – ešerių medžioklė specialiais vertikalios eigos spiningo masalais, nutariau išbandyti naujovę – 0,08 mm skersmens „Cormoran X-Power“ pintą valą. Beje, akivaruose žuvys daug mažiau dėmesio kreipia į valo storį, nes čia pilna visokių siūlelių, stiebelių ir kitokių plūdurų. Kai kuriuose ežeruose tik akivaruose teįmanoma lynų žūklė.
Vienas kitas meškeriotojas jau praktikuoja ir žūklę akivaruose nuo kranto. Šis būdas gana mobilus, nes reikia eiti nuo akivaro prie akivaro – visai dienai ten žvejoti neįsitaisysi. Todėl ir apranga bei įrankiai turi būti patogūs, lengvi.
Žūklė akivaruose labai rezultatyvi. Nekibs stambiosios žuvys – vis vien pagausite šiokių tokių raudžių, kuojų ešeriokų. Ko dar reikia gerai žuvienei! O dabar, kai vandens augalija itin suvešėjusi, žvejoti akivaruose pats tinkamiausias metas, nes žuvys tuose atviruose ploteliuose lankosi reguliariai. Ypač rytais.
