Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žvejų Eldoradas, arba svajonės pildosi. I dalis

Žvejyba Norvegijoje
Žvejyba Norvegijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Su draugais kartais pajuokaujame – mes lyg legendinė roko grupė, kuri vis dar tebekoncertuoja, tik mūsų instrumentai yra ne gitaros, o meškerės. Nors visi mėgstame žūklę Lietuvoje, tačiau jau 10 metų, kaip nors kartą metuose apsilankome ir Norvegijoje, nes, kaip kažkurioje reklamoje buvo sakoma, kartą paragavęs, negali sustot…

Tokia jau ta Norvegija – ne kartą aprašyta, ne kartą aplankyta, tačiau kaskart tik dar labiau žavinti ir traukianti. Šiais metais kelionei pasirinkome šiek tiek netradicinį laiką – rudenį, nors šiaip jau šiaurinėje Norvegijos dalyje Lietuvos žvejai dažniau linkę rinktis pavasarinę ar vasaros žūklę. Motyvas buvo paprastas: rudenį vėl atšąla vanduo, todėl stambios žuvys grįžta arčiau krantų, vadinasi nereikės vargti laimės ieškant dideliuose gyliuose.

Žvejybos vietą buvo numatę iš anksto – tai Andojos sala. Šią vietą pasirinkome dėl dviejų dalykų: visų pirma patiko tai, kad iš uosto galima išplaukti tiesiai į vandenyną ir nereikia rytas-vakaras dešimtis kilometrų tuščiai plaukioti fiordais, o antra, kad, ilgai studijavę šių vietų jūros dugno ypatumus, supratome, kad šis čia neįprastai lygus ir smėlėtas, kas turėtų sąlygoti didelę Atlanto otų populiaciją, o susikauti su šia žuvimi troškome visi.

Taigi, rugsėjo pradžioje sėdę į mikroautobusą, po pusantros paros kelionės mes jau vietoje – žvejybos bazėje kraustomės į savo laikinuosius namus, kuriuose praleisime visą savaitę. Iš bazės darbuotojų sužinome, kad vėjas šiandien gana stiprokas ir žada rimti tik vėlai vakare, todėl ramia sąžine visi vieningai nusprendžiame šį pusdienį pailsėti ir kaip reikiant pasiruošti rytojaus žūklei. Nors visa žvejybos įranga jau dešimtis kartų patikrinta, tačiau turime atsivežę ir visiškai naujų kotų bei ričių, todėl labai įdomu, kaip jie pasiteisins šių metų žvejyboje. Apskritai, kalbant apie įrankius, mūsų komanda turi tokią nuostatą: jei jau Norvegijoje žvejojame tik kartą metuose, bet periodiškai, visada stengiamės rasti “aukso viduriuką”: neperkame pačių brangiausių ričių ir kotų, bet neperkame ir pačių pigiausių, o patirtis byloja, kad nebūtinai tik pati  brangiausia įranga yra patikima – visai neblogų įrangos variantų galima įsigyti ir už “protingą” kainą.

Įsikūrę jaukiuose apartamentuose ir pasiruošę meškeres rytojui, dar spėjame apžiūrėti laivą, su kuriuo visą savaitę skrosime šiaurės Atlanto bangas. Tai 6 metrų ilgio kateris, pagamintas iš tvirto aliuminio ir turintis 115 arklio galių variklį. Labai nustembame iš gido sužinoję, kad šie laivai yra gaminami Lietuvoje – pasirodo, nagingi lietuvaičiai yra patobulinę tradiciniu laikomą norvegišką laivą ir sėkmingai jais prekiauja Skandinavijoje. Tai tiek pirmai dienai įspūdžių, einame miegoti ir sapnuoti žvejo sapnų, kurie jau kitą dieną gali virsti realybe. O kita diena išaušo visiškai rami ir saulėta, todėl stovyklos darbuotojai iškart pasiūlė pasinaudoti proga ir plaukti žvejoti jūros ešerių – kadangi jų reikia ieškoti apie 150 metrų gylyje, vėjas turi būti labai silpnas, kad stipriai neneštų laivo, o šiandien jis tesiekia 2 m/s – kažin, ar dar bus geresnė proga. Ešerių žūklė specifinė ir mums labai prie širdies, todėl tokį pasiūlymą priimame ilgai nedvejoję. Žvejybos bazės nuomos punkte vienai dienai išsinuomojame meškeres su galingomis elektrinėmis ritėmis, ir, susivedę  į laivo navigatorių žvejybos gido duotas koordinates, išplaukiame žvejoti purpurinių ešerių.

Labai keista matyti lygut lygutėlį jūros paviršių – tokių ramių dienų tikriausiai čia nedažnai pasitaiko. Po gero pusvalandžio mes jau reikiamoje vietoje, vyniojame meškeres ir pradedame tikrinti povandeninio kalno šlaitus. Pučia silpnas vėjelis, todėl dreifas labai mažas ir idealiai tinka žvejybai dideliame gylyje. Pirmieji du dreifai nesėkmingi, todėl tikriname kitą povandeninio kalno šlaitą ir šįkart beveik visi iškart sulaukiame kibimų – pirmieji ešeriai elektrinių ričių dėka sparčiai artėja prie laivo ir po kelių akimirkų jau galime įvertinti laimikį: kam du, kam trys gražuoliai užkibę. Po akimirkos viską kartojame iš pradžių – 600 gramų švininis svarelis su ešerine sistemėle neria į dugną, valas vyniojasi, kad net švilpia, ir staiga… kokių 70 metrų gylyje netikėtai sustoja, nors echolotas šioje vietoje rodo 145 metrus. Kraipome galvas ir spėliojame, kokia velniava čia dedasi, kai staiga visų meškerykočiai sutartinai sulinksta – jungiame ričių pavaras, tačiau valas vyniojasi labai sunkiai – jaučiame, kaip stipriai blaškosi užkibusios žuvys. Elektrinės ritės „prakaituoja“, meškerės lankstosi, tačiau paslaptingi laimikiai pamažu artėja ir skaidriame vandenyje jau galima įžiūrėti, kas gi tai per svečiai – ant visų šešių kabliukų lyg patrakusios blaškosi ledjūrio menkės, tarp žvejų dar saidomis vadinamos. Kiekviena jų – apie 2-3 kg svorio, todėl nenuostabu, kodėl meškerykočiai lankstėsi, kaip išprotėję, o ritės vos vos vyniojo valą...

Žūklė Norvegijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Žūklė Norvegijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Pažvelgę į echolotą, netikime savo akimis: po mumis maždaug 50 metrų „storio“ žuvų būrys, kurio nei pradžios, nei krašto nesimato, o žuvų tankis jame toks, kad echolotas piešia tik vientisą juodą dėmę, neišskirdamas atskirų žuvų – tokio vaizdo per 10 žvejybos metų Norvegijoje dar nebuvome matę. Tik dabar pagaliau suprantame, kodėl 70 metrų gylyje nustojo skęsti mūsų masalai – žuvų buvo tiek daug, kad jie tiesiog pakibo ant jų nugarų. Trumpai pasitarę, keičiame ešerines sistemėles į standartines menkines su 2-3 kabliukais, nes, traukiant po 5 ar 6 saidas vienu metu, neatlaikys ne tik ritės, bet ir mūsų rankos, ir pora valandų nuoširdžiai gaudome šias gražuoles žuvis. Ir tik vėliau pavyksta rasti vieną kitą „properšą“ milžiniškame šių žuvų būryje ir nugramzdinti masalus iki dugno – ten, kur jų laukia šios dienos mūsų tikslas – purpuriniai ešeriai.

Jau plaukdami į namus paskaičiavome, kad saidų ir ešerių kibimo santykis šiandien buvo maždaug 10:1, bet žvejyba visi likome patenkinti – buvo aišku, kad norvegiškas žuvies išvežimo kvotas būsime beveik pasiekę per pirmąją dieną, taigi per likusias žvejybos dienas daugiau dėmesio galėsime skirti įrankių bei įvairių masalų testavimui, ir, žinoma, kiekvienas bandysime sugauti po trofėjinę žuvį. 

Antrąją dalį skaitykite čia: Žvejų Eldoradas, arba svajonės pildosi. II dalis

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min