Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ispanija: čia visada šviečia saulė?

Galicijos pakrantė
E. Garnelytės nuotr. / Galicijos pakrantė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai manasis lėktuvas nusileido ant, kaip teigiama, saulėtosios Ispanijos žemės, nežinojau, kas manęs laukia. Lagamine buvo sukrauta manta, kurios turėjo prireikti artimiausius vienuolika mėnesių – tiek truko manasis Europos savanorių tarnybos projektas šiaurės vakarų Ispanijos Galisijos regione. Tarp daiktų tikrai nebuvo nei skėčio, nei pirštinių, nei šaliko, nei kepurės. Tikriausiai mane suprantate: juk keliavau į Ispaniją! Neilgai trukus pasigailėjau. Tada dar nežinojau, kad Galisijoje 8-9 mėnesius per metus lyja kaip iš kibiro. Tada dar nežinojau begalės dalykų apie stereotipais apipintą Ispaniją.

Šiandien, praėjus beveik dvejiems metams nuo nusileidimo čia, jau galiu leisti sau teigti, jog pradedu šiek tiek pažinti šią daugiakultūrę šalį ir lyg domino kaladėles griauti jos stereotipus. Bet apie viską – iš pradžių.

E. Garnelytės nuotr./Zarauz. Basku kraatas.
E. Garnelytės nuotr./Zarauz. Baskų kraštas.

Ispanai irgi skundžiasi?

Ar galite patikėti, kad ispanai nesidžiaugia gyvendami taip liaupsinamoje šalyje? Ar galite patikėti, kad jie skundžiasi savo šalies valdžia nei kiek ne mažiau nei mes? Ar galite patikėti, kad Ispanijoje emigracijos problema eskaluojama lygiai taip pat, kaip ir mūsuose?

Visai neseniai per visą šalį nuūžė piketų banga, reikalaujanti tikrosios demokratijos čia ir dabar („Democracia real. YA!“ – isp.). Pasak vietinių, nors jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų po diktatoriaus gen. Fransisko Franko (Francisco Franco) mirties, bet tikrosios demokratijos šalyje dar nesijaučia.  Laidomasi net juokeliais apie situaciją šalyje. Vienas jų:

Vokietis klausia ispano:
„Kaip jums ten gyvenimas Ispanijoje?“
„Negalim skųstis“ – atsako šis.
„Na, tai visai neblogai, ar ne?“ – klausia vokietis.
„Ne, ne, tikrai, mes negalime skųstis“, – patikslina ispanas, turėdamas minty, kad šalyje šiek tiek pradedama riboti susirinkimų ir minties laisvė.


Man, kilusiai iš mažos šalies, pergyvenusios ir spaudos draudimą, ir sovietų okupaciją, šitie jų pasakymai atrodo gerokai perdėti. Kaip bebūtų, negaliu paneigti, kad buvo atvejų, kai taikius piketuotojus policija stengėsi išvyti iš miesto aikščių, nes jie tiesiog gadino gerą miesto įvaizdį. Šiuo metu piketai lyg ir baigėsi, tik pagrindinėse Ispanijos miestų aikštėse yra palapinės, kuriose teikiama informacija apie tolesnę „pasipiktinusių“ judėjimo (isp. indignados) veiklą.

Įvairovė 

Ispanija – daugiakultūrė šalis, kurios nepažinus visos, tegalima kalbėti apie skirtingas jos dalis. Keliaujant iš vienos vietos į kitą, iš vieno regiono į kitą, susidaro toks įspūdis, kad lankomasi skirtinguose kraštuose su vis kitokiais papročiais, skirtingu maistu ir netgi kalba.  Čia egzistuoja keturios oficialios kalbos: ispanų (dar kitaip vadinama kastilų), baskų (Baskų kraštas), katalonų (Katalonijos regionas) ir galicų (Galicijos regionas). Įdomu tai, kad žinant ispanų kalbą, šiek tiek įmanoma suprasti galisiškai (panašį į portugalų) ar kataloniškai (prancūzų, ispanų, italų kalbų mišinys), tačiau nėra jokios vilties suprasti baskus. Jų kalba visiškai skiriasi nuo bet kurios kitos ir jos atsiradimo šaknys vis dar gilioje paslaptyje. Palyginimui, bučkis, kuriuos taip mėgsta duoti visi ispanai – un beso, kataloniškai – un peto, galiciškai – un bico ir  baskiškai – musu bat.

E. Garnelytės nuotr./San Sebastiana. Baskų kraatas
E. Garnelytės nuotr./San Sebastianas. Baskų kraštas

Bastantis iš vienos šalies vietos į kitą akis lepina nuostabi gamta, niekada neleidžianti nuobodžiauti. Leidžiantis į pietus iš Galisijos, keliaujama per žalius kalnus, autobusas nuolat kyla ir leidžiasi, kelyje praleidžia begalę valandų. Ir vos tik patekus į Kastiliją ir Leoną, viskas akimirksniu pasikeičia: žaluma ir lygumos nuramina akis, akimirka pasijunti tarsi Lietuvoje. Laukuose besiganančios karvės, arimo laukai, tolumoje viršūnėmis mojuojantys medžiai. Tačiau tokia ramybė ir gimtosios šalies prisiminimai aplanko neilgam – po dviejų-trijų valandų vėl išnyra kalnų virtinės ir tampa aišku – įvažiuojame į Madrido teritoriją. Čia kalnai kitokie – uolėti, žiemos metu pasipuošę baltais sniego apsiaustais.

Viską padarysiu... rytoj?

Kai atvykau į Ispaniją, vienintelis žodis, kurį mokėjau, buvo „Hola“ („labas“ – liet.). Dėl to pirmaisiais mėnesiais turėjau šiokių tokių keblumų prekybos centruose, vaistinėse ar tiesiog gatvėje. Kita vertus, tai buvo puiki proga pažinti vietinius ir pamatyti, kokie jie yra. Reikia paminėti, kad anglų kalbos dauguma ispanų nemoka, arba moka vos kelis varganus žodelius.

Kiekvieną kartą, kai mėgindavau suformuluoti klausimą, bet nesuprasdavau atsakymo, žmonės manęs nepaleisdavo nepasistengę paaiškinti gestais, piešiniais, ar vienu kitu prisimintu anglišku žodžiu. Kartais, jei ieškodavau kokios nors gatvės, pamatę, kokia beviltiška esu ir kad nieko nesuprantu, mane geranoriškai palydėdavo iki jos. O vaisių parduotuvėse man padėdavo išmokti vieną kitą vaisiaus pavadinimą, parodydami jį ir pasakydami, kaip jis vadinamas ispaniškai.

Galisai turi ypatingą bruožą į klausimą atsakyti klausimu. Todėl nenustebkite, jei kada nors praeivio paklausite: kaip nueiti iki prekybos centro? Ir jis jums atsakys: O kodėl tu nori ten eiti?

...jie nuolat rėkia. Nuolat kalba vienas per kitą ir gestikuliuoja tarsi diriguodami milžiniškam orkestrui. Jie nuolat vartoja šimtus kartų daugiau žodžių, nei yra reikalinga išreikšti minčiai. Pamačius pirmąsias tokias jų diskusijas, man visuomet atrodė, kad dar truputį ir į darbą bus paleisti kumščiai. Tačiau, pamatę mano pakraupusį, baimės pilną žvilgsnį, tik nusijuokdavo ir nuramindavo: „Tu nesijaudink, mes tik draugiškai keičiamės nuomonėmis“. Geras tas jų keitimasis – kai vienas nesiklauso kito...

Ispanai – atsipalaidavę žmonės. Ir nors vyraujantis stereotipas apie „mañana“ (rytoj – liet.) nėra gryna tiesa, tikėtis, kad jie puls kažką daryti staigiai, neverta. Jie viską daro ramiai, su pailsėjimais, be jokio streso. Ir... žinokit, padaro. Kiek truko mano savanorystė, niekada nebuvo pakeista jokio projekto įgyvendinimo data. Galbūt mes galėtumėme iš jų pasimokyti sugebėjimo gyventi ramiai, be streso, ir pasiekti rezultatų.

E. Garnelytės nuotr./A.Gaudi projektuotas bankas
E. Garnelytės nuotr./A.Gaudi projektuotas bankas

Mano draugai sako, kad labiau šį „mañana“ stereotipą atitinka pietuose gyvenantys andalūzai. Tikra istorija: vienas vaikinukas iš Sevilijos, persikėlęs į Madridą dirbti, popiečio miegui pasirinko darbovietės tualetą. Kiekvieną dieną po pietų jis ten užsirakina ir pusvalanduką nusnaudžia.

Ispanų ramybė ir nerūpestingumas akivaizdūs ir žvelgiant iš nedarbo problemos pusės. Šiuo metu Ispanija išgyvena ne aukso laikus, šalyje bedarbystė muša visų laikų rekordus, jaunimas, baigęs studijas, lieka arba gatvėje, arba tėvų namuose. Bet... rodos, nedarbas egzistuoja tik nuo 8-17 val., vėliau – prasideda tikrasis gyvenimas. Į barus, restoranus, kavines, aludes suguža visi bedarbiai, užsisako didelį alaus, sangrijos, vyno ar mojito ir mėgaujasi laiku su kompanija.  Kai vienas mano draugas pasiskundė, kad turi šiokių tokių finansinių problemų, atsargiai jo paklausiau, ar jos nesumažėtų šiek tiek, jei jis apkarpytų savo išlaidas alui ir kitiems gėrimams. „Ką tu! Manai, kad aš aukosiu susitikimus su draugais, kad sutaupyčiau?!“ – toks buvo jo atsakymas. Ir jis ne vienintelis taip manantis.

Nuo fiestos prie fiestos


Švenčių Ispanijoje daug. Priežasčių švęsti – taip pat. Kiekvienas regionas, provincija ir miestas turi po vieną dieną per metus, kurią gali paskelbti šventine. Be šių yra dar nacionalinės, kurias taip pat verta švęsti. Na, o kadangi ispanai dar baisūs katalikai, tai jų šventiniame kalendoriuje netrūksta ir šventųjų paminėjimo dienų. Tad taip jie ir gyvena – nuo fiestos prie fiestos.

Kaip vyksta jų šventės? Be muštynių. Be nusigėrimo iki sąmonės netekimo. Tikrai nesakau, kad jie tik vandenį geria. Geria jie, ir nemažai, ir stipriai. Bet kažkodėl po to nesivolioja gatvėse ar kavinėse ant grindų. Žinoma, gali būti visko, tačiau per dvejus metus, kiek esu čia, dar nėra tekę matyti tokio vaizdo niekur. Antra vertus, po viešų švenčių, koncertų viską apgaubiabaisi netvarka. Tiesiog kiaulidė. Besimėtančios skardinės, popieriai, buteliai, ir dar bala žino kas. Ypatingai tai pastebėjau gyvendama Madride. Be abejo, didesnis miestas – daugiau netvarkos po naktinių šventimų.

Fiesta prasideda vėlai vakare. Apie 21-23 val. draugai pradeda susiskambinti ir planuoti vakarą. Maždaug tuo metu susitinkama bokalui alaus. Vėliau einama vakarieniauti. Dažniausiai tai būna kitas baras ar užeiga. Vakarieniaujama vėlai – paprastai ne anksčiau nei 22 val., ar dar vėliau. Vakarienės metu, žinoma, ant stalo būna daug alaus, vyno, užkandžių. Desertui ir geresniam virškinimui – įvairiausi likeriai. Po vakarienės – metas tikrai fiestai! Atviromis durimis lankytojų laukia įvairūs šokių klubai ar karaokė barai. O jaunesnieji, kurių ten neįleidžia arba kurių finansinė padėtis nesuteikia tokių galimybių, apsiperka prekybos centruose ir sėda ant asfalto kokioje nors aikštėje su vieninteliu tikslu – prisigerti. Šie vadinami „botellon‘ai“ teoriškai nelegalūs, tačiau policija yra nepajėgi to pakeisti.

Trumpai užsiminiau apie vakarieniavimo ypatumus. Tačiau ispaniško maisto tema reikalauja atskiro aprašymo, kurį pateiksiu čia netrukus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min