Kauno moterų draugijos direktorė Daiva Baranauskienė: „Svarbiausia moterų nesmerkti“

Kodėl taip yra ir ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų ir gerėtų, kalbamės su viena iš akcijos „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ organizatorių, Kauno moterų draugijos direktore Daiva Baranauskiene.

Lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis visuomenę pakviesite į renginių ciklą „16 pasipriešinimo smurtui prie moteris dienų“. Kam skirta ši akcija, koks jos tikslas?

Akcija yra tarptautinė, prasidedanti Tarptautinę prievartos prieš moterį panaikino dieną, o pasibaigianti Tarptautinę žmogaus teisių dieną, kasmet rengiama visame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV ir Kanadoje šias akcijas organizuoja vyrai. Jie pasižada ne tik nesmurtauti prieš moteris, bet ir nedengti tokio smurto.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mitingas prieš smurtą

Kaune akcija vyksta taip pat ne pirmus metus. Tačiau šiemet nusprendėme, jog reikėtų surengti visą ciklą skirtingų renginių. Per 16 dienų Kaune įvyks 25 mokami ir nemokami renginiai: koncertai, konferencijos, spektakliai, kino seansai, diskusijos. Smagu, jog į mūsų prašymą įsileisti ir prieš spektaklius ir renginius pasisakyti apie smurtą šeimoje geranoriškai atsižvelgė beveik visi mieste esantys teatrai.

Ciklą pradės Elfų teatro spektaklis „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės Žalčių karalienės istorija“, pastatytas pagal smurtą patyrusios moters pjesę. Akciją užbaigs konferencija-eksperimentas „Karas šeimose: smurtas prieš moteris vyrų akimis“. Ją vadiname eksperimentu, nes nežinau, kuo viskas baigsis – pranešimus skaitys ir su moterimis diskutuos vyrai.

Statistika rodo, kad Lietuvoje smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris. Tačiau daugelis žmonių iki šiol neigia, jog ši problema apskritai egzistuoja. Kaip manote, kodėl taip yra?

Tikros statistikos apie smurto aukas Lietuvoje nėra. Galime remtis tik policijos duomenimis. Pernai Kauno apskrityje policija dėl smurto šeimoje kviesta 5116, išnagrinėti 1447 pareiškimai. Iš jų – 908 smurto prieš moteris atvejai. Tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 130 pareiškimų pagrindu. Kiek jų buvo užbaigta, nežinia – tokie duomenys nepateikiami.

Pavojingiausias laikas moteriai, kai ji bando nutraukti smurtą: kreipiasi į policiją, organizacijas. Apsisprendusi ji paduoda pareiškimą skyryboms, išsikrausto ar tame pačiame bute pakeičia spynas – visi šie žingsniai smurtautojui yra tarsi buliui raudona skraistė – jis įžvelgia pavojų. Todėl puola.

Svarbu pabrėžti, kad smurto prieš moteris problema Lietuvoje apaugusi mitais. Pavyzdžiui, žmonės kažkodėl mano, kad smurtauja tik emociškai nestabilūs, bedarbiai ar pervargę vyrai, taip pat sergantys alkoholizmu, kitomis priklausomybėmis. Žinoma, smurtauja ir tokie, tačiau netrūksta atvejų, kuriuose smurtautojas – stabilus, iš pažiūros susivaldantis, turintis geras pareigas žmogus. Jis nekelia rankos prieš kaimynę, bendradarbę ar direktorę. Tai daro tik namuose, nes jaučia tam galimybę.

Kuo smurtaujančio vyro ir jo šeimos statusas aukštesnis, tuo problemą sunkiau viešinti. Moteriai iš tokios, visuomenėje vadinamos „gera“, šeimos ypač gėda dėl to, kas nutiko. Lietuvoje apskritai vis dar gajus požiūris „nenešti šiukšlių iš namų“. Tačiau dažnai susitvarkyti patiems nebeišeina.

Visos moterys, kurios pas mus ateina, jaučia didžiulę kaltę ir gėdą. Turėjome daugybę atvejų, kai šios moterys mums sakė: jūs pirmos, kurios pasakė, kad dėl to, kas nutiko šeimoje, aš nesu kalta. Tragiška, tačiau dėl smurto šeimoje moteris dažnai kaltina ne tik aplinkiniai, bet ir patys artimiausi žmonės: tėvai, draugai. O didžiausias kaltintojas paprastai yra vyras, kurio agresiją gali išprovokuoti bet kas, net ir nepasūdyta sriuba.

Kauno moterų draugija pagalbą moterims teikia jau 6 metus. Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate darbe? Taip pat įdomu sužinoti, kas palaiko, motyvuoja, tęsiant pradėtą veiklą?

Įsikūrėme 2004-aisiais. Pagrindinė užduotis ateičiai buvo įsteigti Kaune smurtą patiriančioms moterims saugų prieglobstį. Tačiau iki šiol to nepadarėme... Be savivaldos paramos to padaryti negalėtume, o kol kas nepatenkame į prioritetinius sąrašus. Tačiau Kaunas šiuo atveju nėra išskirtinis: Lietuvoje ES standartus atitinkantis saugus prieglobstis moteriai yra įrengtas tik vienas – Vilniuje, Motinos ir vaiko pensionas. Tačiau į jame esančias 25 vietas gali pretenduoti tik sostinės gyventojos.

Tiesa, Kaune turime du kambarius nakvynės namuose. Tačiau moterys ten eina nenoriai: aplinka ne ta, kuri įkvėptų pasiryžti išeiti iš namų su vaikais.

Nuo smurto šeimoje kenčiančios moterys jaučia didžiulę kaltę ir gėdą, teisina vyrą: „juk ne kasdien muša“. Jos tiki, kad kartą sumušęs, vyras daugiau to nedarys. Tačiau tai tik mitas.

Viskas būtų paprasčiau, jei įstatymai leistų iškeldinti smurtautoją iš namų: moteriai nereikėtų niekur bėgti, išskyrus išskirtinius atvejus, kai ji labai sužalota ir reikalinga specialistų (gydytojų) pagalba. Tačiau Lietuvoje to nėra. Prakalbus apie galimą smurtautojo iškeldinimą, dažnai klausiama: o kur jis eis? Kažkodėl kalbant apie moteris su vaikais, nusprendusias pabėgti nuo smurtautojo, niekas taip negalvoja. Dažniau klausia: o kodėl ji turi išeiti su vaikais? Bet palaukit, juk smurtautojas dažnai kelia ranką ne tik prieš moterį, bet ir vaikus! Jiems likti namuose nesaugu.

Taigi, daugiausia dirbame ambulatoriniais pagrindais – konsultuojame moteris. Taip pat vykdome lobistinę veiklą valstybiniame ir savivaldybės lygmenyse, siekdamos moterims palankių įstatymų bei nutarimų. Kartu su savanorėmis rengiame viešinimo akcijas, vedame paauglių mergaičių iš probleminių šeimų bendravimo ir gebėjimų stiprinimo grupes. Esame įkūrę Kauno merginų dienos centrą. Jį lankančios paauglės iš socialinės rizikos šeimų mokosi lyčių lygybės bei demokratijos, o jų mamos ir kitos moterys gauna įvairias socialines paslaugas.

Dirbti toliau skatina sėkmingi atvejai. Jeigu keletui moterų galėjome padėti, vadinasi, ir kitoms gali pasisekti, tik reikia platesnio palaikymo: visuomenės įsitraukimo, politikų noro priimti ir taisyti įstatymus. Įkvepia ir kitų Europos šalių pavyzdžiai: yra šalių, pavyzdžiui, Ispanija, kur smurto prieš moteris problema sprendžiama sistemingai.

Vieni pirmųjų apie šeimyninius konfliktus, kaip jie vadinami žiniasklaidoje, teisėsaugos sistemoje, sužino policijos pareigūnai. Tačiau netrūksta sakančių, kad neretai jie į tokias „smulkmenas“ kaip vyro sumušta moteris, žiūri pro pirštus. Ką galėtumėte pasakyti Jūs? Kaip sekasi bendrauti su pareigūnais?

Noriu padėkoti Kauno policijos pareigūnams – su daugelio komisariatų darbuotojais palaikome neformalius santykius. Įstatymai policininkams neleidžia kištis į šeimyninius konfliktus, todėl, kad tokie nusikaltimai nagrinėjami privataus kaltinimo tvarka: t.y. moteris pati rūpinasi kaltinimo pateikimu, eina į teismą ir t.t.

Kauno moterų draugijos kovos su smurtu prieš moteris simbolis - plakatas su sumušta jauna moterimi

Tai susiję su pinigais. Absurdiška, bet smurtautojas turi teisę į nemokamą advokatą, o jo auka, jei turi nors kažkiek pajamų, – ne. Todėl viena iš mūsų teikiamų pagalbų – teisinė konsultacija. Su Kauno moterų draugija bendradarbiaujanti teisininkė smurto aukas konsultuoja pigiau nei jos kolegos. Be to, turime piniginį fondą: esant reikalui iš jo galime skirti pinigų nukentėjusiai moteriai. Jei kada nors jame lėšų bus daugiau, galbūt pradėsime teikti moterims beprocentines paskolas.

Kokie kiti ateities planai? Galbūt jau esate numatę naujas akcijas, kitas iniciatyvas?

Yra minčių sukurti dokumentinį filmą, atskleidžiantį visuomenės požiūrį ir (ne)žinojimą apie smurtą šeimoje. Tam paskatino Jurgis Didžiulis (grupės „Inculto“ lyderis – aut. past.). Viename renginyje įsikalbėjome ir jis pasakė, jog reikėtų visuomenėje plačiau diskutuoti apie tai, ką daryti žmonėms, kurie mato smurtą savo pažįstamų šeimose. Jis paskatino kurti filmą.

Minėjote, kad sprendžiant smurto prieš moteris problemą labai svarbu į visus procesus įtraukti visuomenę ir keisti giluminį jos požiūrį. Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad sistema pradėtų veikti?

Sunkiausia žmonėms suprasti, kodėl smurtą patiriančios moterys vis dėlto lieka su savo vyrais.

Tai lemia įvairios priežastys – emocinė, ekonominė priklausomybė. Gyventi vienai, auginti vaikus, neturint pajamų, darbo, aplinkinių palaikymo sudėtinga. Juolab, kad prieš tai smurtautojas stengiasi apriboti moterų kontaktus su išore – draugais, artimaisiais. Kai ji lieka priklausoma nuo jo, labai lengva kontroliuoti. Svarbiausia nesmerkti tokių moterų.