Elgeta Sigitas: „Socializmą reikėjo taisyt, o ne griaut!“

SUSIJĘ: Interviu su Vilniaus benamiu Vitu

Bedantis, ilgabarzdis, tačiau nusiprausęs. Įsitaisęs ant šaligatvio, šalia pasideda ir ramentą. Be jo vargiai paeitų.

Kai į aukų dėžutę įmetu 3 litus, jis greitai susirenka monetas, palikdamas tik baltus centus. „Dar pribėgs kas ir pavogs. Visokių būna! Baisu“, – sako Sigitas pradėdamas pokalbį.

– Nejaugi vagia ir išmaldai skirtus centus?

– Ko tik čia nebūna! Ir įspiria, ir apspjauna.

– Kur dabar nakvojat?

– Turiu kur nakvot, ne ilgai, bet turiu. Iki šiol gyvenau su draugu, bet jis sausį mirė. O kambarys – sūnaus, kuris Londone. Per Velykas jis žada grįžti ir parduoti butą. Tada reikės ir man išeiti.

– Tada kraustysitės į nakvynės namus?

– Rasiu kur, bet tik ne į nakvynės namus. Niekados ten neisiu, ten pilna girtuoklių, narkomanų. Geriau jau eisiu į mišką ir kokią duobę išsikasiu. Ten man bus geriau, nei matyti kasdienes muštynes.

Dabar gyvenu bendrabutyje prie bažnyčios – baisu ten. Vien vagys, narkomanai ir prostitutės! Naktį net į tualetą neinu. Kur ten eisi, jei su peiliais švaistosi. Turiu kibirą nakčiai pasidėjęs, jei prireiktų.

15min.lt nuotr./Sigitas leidosi į ilgą pašnekesį apie prastą būtį.

– Ar daug pinigų žmonės primeta jums per dieną į dėžutę?

– Būna, kad tik tris litus įmeta. Būna, kad ir dvidešimt, ir trisdešimt. Tokią gražią dieną, kaip šiandien, jau daugiau įmeta. Kai lyja ir visi eina su skėčiais, kas ten po pinigines kuisis, kas sustos? Niekas. Visi skuba namo. Tada būna prastai ir man.

– Kol mes su jumis kalbamės, jau gavot kelis litus. Bet dauguma aukojusiųjų ir patys atrodo suvargę. (Viena garbaus amžiaus moteris pasilenkusi dar pakalbina elgetaujatį vyrą. Šis suspaudęs aukotojos ranką ir pavadinęs ją mokytoja, palinki sveikatos).

– Aš galiu iš karto pasakyt, kuris duos, kuris ne. Matau iš tolo. Ir niekada neapsirinku. Tos psichologijos išmokau per devyniolika metų, kol esu gatvėje. Turtingi niekada neduos. Nė galvos nepasuks.

– Kur sutiksite šias šventes?

– Niekur neinu per jokias šventes. Kur čia eisi? Pernai Naujuosius sutikau dar su draugeliu. Sausio 31-ąją jis pasimirė. Vėžys viską suėdė. Nieko nebeliko. Šiemet jau būsiu vienas. Pirmos šventės vienatvėje. Buvau šiemet Palangos reabilitacijos ligoninėj. Oi, kaip man ten patiko!

– Ar į gatvę elgetauti išeinat kiekvieną dieną?

– Šeštadieniais retai kada einu į gatvę, o sekmadieniais keliauju į bažnyčią pasižmonėt. Bet aš jau ir kunigais nebetikiu. Jie jau atvirai liaudį reketuoja. Kaskart prašo, tiesiog „gvaltavoja“ tas moterėles. Iš ko tie „Mercedes“ bažnyčios kieme? Iš bobyčių pinigų. Aš žinau tą jų sistemą: duok ir duok. Tik ir žiūri į žmogų išplėstom akim, kaip čia daugiau gavus.

– Ar jūs susekat Lietuvos naujienas? Ar domitės, kas vyksta?

– Ne tik Lietuvos – bet ir viso pasaulio! Pasiskaitau internete. Nueinu pas tokį draugelį ir pasižiūriu. 

Kas čia dedas? Ujujui. „Snoras“... Juk visi dar liepą žinojo, kuo čia baigsis. Žinojo, bet tylėjo. Su visais bankais tas pats, visi susiję su vagim. Viskas aišku čia su ta mūsų valdžia! Klaida didžiulė padaryta. Kai jums batukų padas atplyšta, ką jūs darot?

– Nešu klijuot. Dažniausiai.

– Tai ir socializmą reikėjo taisyt, o ne griaut! Pati geriausia sistema! Visi darbo turėjo. Pasiskaitykit Markso „Kapitalą“. Juk tai pati geriausia sistema, o ne kapitalizmas, kur vien oligarchai. O jau mūsų teisinė sistema – prokuratūra, teismai – žemiau nulio.

– Šitaip stipriai viskuo nusivylęs?

– Prisimenu, kai pirmą kartą Klaipėdoje ant teatro pastato kėlė Trispalvę. Susirinko masė žmonių. Visi šaukė: „Laisva Lietuva“! Visai šalia sėdėjo močiutė, kažką pardavinėjo. Ji ir sako: „Ko čia džiūgaujat? Ar nepamenat, kokia ta Lietuva laisva, kaip prie Smetonos buvo? Juk tik keli laisvi buvo – turtus susikrovę, o visi kiti vergavo už duonos kąsnį.“ Ar ne tą mes dabar turim? Ar ne taip gyvenam? Trys turtingi, visi kiti ubagai.

Viską žinau – anuomet vadovavau stambiai kompanijai Rusijoje. Ot, gyvenau! O dabar – va, gatvėje sėdžiu. Ne veltui sakoma – nespjauk į šulinį. Man taip ir nutiko.

***

Pasikišęs kojas po savimi Sigitas taip ir liko ant šaligatvio. Tylus stebėti praeivius ir spėlioti, kuris šiandien atvers piniginę, o kuris praeis nė akių nepakėlęs. Nieko nebesitikintis, nieko nelaukiantis elgeta Sigitas.