Visuotinis rašto kultūros įsigalėjimas ir jos naujosios modernios technologijos tarsi šluote nušlavė šimtmečiais neišjudinamus mūsų kultūros pamatus – tautosakos gyvąją tradiciją. Gal ir gerai? Juk nenorime ir neturime būti atsilikę... O kad tikrai nebūtume atsilikę, susėskime ir pasiaiškinkime, kas šiandieniniam žmogui yra tautosaka? Ar įdabartinti tautosaką reiškia tik gyventi atgaliniu laiku? Ar tikrai tautosakos reikšmė šiandien tokia pati kaip medinio arklo, kurį galime pamatyti jau vien muziejuose?
Jei pirmoji vaikų pažintis su liaudies kūryba įvyksta tik mokykloje, jau verta suklusti. Juk šeimoje turėtų būti išgirsta pirmoji lopšinė, pirma pasaka, pirma daina ar patarlė, - iš mamos lūpų, o ne iš kompaktinės plokštelės. Folkloras, keliavęs iš kartos į kartą nuo seno turėjo ne tik pramoginę, bet ir didaktinę funkciją. Liaudies kūryba gali gelbėti ir šiandien, kai nebemokame nuraminti verkiančio mažylio ar nebesusikalbame su maištaujančiu paaugliu.
Tėveliai, atėję į susitikimą su mokslininke, vaikučius galės palikti edukaciniame užsiėmime „Tradiciniai vaikų žaidimai“ su Jonu Kavaliausku. Kol suaugusieji domėsis folkloru, vaikai išmoks begalę senovinių žaidimų.
B. Stundžienės paskaita bei tradicinių žaidimų valanda pratęs Etnokultūros centro projekto „Tradicija šeimai“ renginių ciklą. Projektą remia Kultūros rėmimo fondas.
