Vilniaus savivaldybė išparduoda dvarvietės žemes

Pūčkorių g. 5A esantis apie 20 arų sklypas suformuotas prie senų arklidžių, įregistruotų 1940 metais. Palyginti su šalia stovinčiais pastatais, kurie čia išdygo prieš kelis šimtus metų, šis statinys kultūriniu požiūriu yra menkavertis, todėl dvaro paveldėtojai tikėjosi, kad jis bus tiesiog nugriautas. Dabartinės savininkės Larisos Patapienės sūnus Aleksandras su žmona Aiste Diržyte net apsilankė pas Vilniaus merą ir tikina tąsyk sulaukę pritarimo, kad šį statinį išties reikėtų griauti, o buvusiems savininkams grąžinti priklaususią žemę.

Meras pakeitė nuomonę

„Tačiau kai meras apsilankė vietoje ir pamatė tą pastatą bei sklypą, jo nuomonė pasikeitė. Mums tai buvo labai netikėta, nes su mumis meras labai gražiai kalbėjo, bet vėliau persigalvojo. Tad dabar situacija yra tokia, kad mums priklauso tik 20 arų žemės po pastatais, o tas statinys su 20 arų žemės sklypu yra mūsų kieme ir jį ketinama parduoti“, – teigė A.Diržytė. Savininkai neatmeta galimybės, kad sklypą įsigiję nauji šeimininkai čia imsis ir kokių nors statybų, kadangi apleistas dabar stovintis statinys jau niekam netinkamas.

Meras Vilius Navickas situaciją aiškina labai paprastai – šis statinys ir sklypas yra savivaldybės nuosavybė ir jeigu jie netinkami vykdyti savivaldybės funkcijoms, tai savivaldybė tą turtą privalo efektyviai valdyti, vadinasi, parduoti. Apie tai, kad ši žemė turėtų būti grąžinta buvusiems savininkams Patapams, meras jau ir neužsimena.

„Manau, bus aukcionas, bus parduodama, ir tie kaimynai turi visą teisę jame dalyvauti ir tą sklypą įsigyti. Kažkada gal ir man ar kažkam kitam galėjo kažkas priklausyti, tačiau mes turime galvoti apie visus vilniečius. Jeigu mes paliksime savo turtą kažkur vegetuoti, tai iš ko sutvarkysime darželius, mokyklas, už ką nupjausime žolę mieste?“ – retoriškai klausė meras.

Nori plėtoti kultūrinį turizmą

Dvaro savininkai su nuoskauda kalba apie tai, kad visa ši teritorija kažkada priklausė jų šeimai, iš viso 115 hektarų. Šiuo metu valstybė dar skolinga apie 80 ha, už 20 ha gauta kompensacija.

„Kompensacija siekė 6 tūkst. Lt už hektarą, tai čia neįsivaizduojama kaina už žemę Vilniaus mieste ir dar tokioje vietoje. Dabar mes jau nesutinkame imti tokios kompensacijos, nes manome, kad tai yra pasityčiojimas, žmogaus teisių pažeidimas. Už arą nėra tokios kainos kaip 6 tūkst. Lt. Mums siūlo žemę išsikelti į kitą vietą, bet mes nenorime. Tikrai neketiname šitos žemės pardavinėti, norime išlaikyti tą vietą istoriškai vientisą“, – sakė A.Diržytė.

Dabartiniai dvaro savininkai neketina čia kurti kokio nors komercinio objekto, o norėtų šioje vietoje plėtoti kultūrinį turizmą, įrengti vaikų ir jaunimo asmenybės ugdymo arba krizių prevencijos centrą. Tačiau atgavę tik pastatus jie neturi vietos šalia įrengti net automobilių stovėjimo aikštelę.