Pora susipažino mokykloje, Varšuvoje, kai jiems buvo vos 12 metų. Bėgant metams, iš pradžių Pawelas, o vėliau ir Ola, tapo neonaciais. Sulaukę 18 metų, jaunuoliai susituokė, o praėjus keleriems metams po vedybų, Ola, bendraudama su mama, išgirdo apie savo žydiškas šaknis.
Patvirtinimą, kad yra žydė, Ola gavo Žydų istoriniame institute, kuriame sukaupta informacija apie dešimties šimtmečių žydų istoriją Lenkijoje. Čia pat moteris sužinojo, kad jos vyras Pawelas taip pat yra žydiškos kilmės.
„Tai buvo neįtikėtina – paaiškėjo, kad mes turime žydiškų šaknų. Buvau šokiruota. Nesitikėjau sužinoti, kad turiu vyrą žydą, – CNN sakė Ola. – Nežinojau, kaip jam tai pranešti. Mylėjau jį, net jei jis buvo skustagalvis ir mušė žmones. Tai buvo laikai, kai Lenkijoje šis judėjimas buvo labai stiprus“.
Negalėjau į save žiūrėti. Mačiau žydą. Nekenčiau atvaizdo veidrodyje, vėliau prie jo pripratau.Apsvaigusi nuo netikėtos žinios, Ola grįžo namo, pas savo neonacį vyrą, pranešti jam, kad jie turi žydiškų šaknų. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje liko apie 350 tūkst. žydų – maždaug 10 proc. Lenkijos žydų, gyvenusių čia prieš karą. Tačiau po karo pabaigos praėjus 25 metams didžioji dalis jų iš Lenkijos išsikraustė, taip tikėdamiesi pabėgti nuo sovietų valdžios persekiojimo. Tie, kurie pasiliko, žydišką kilmę dažnai slėpė net nuo savo vaikų. Visa tai 1980-aisiais Lenkijoje antisemitizmui sukūrė klestėjimo terpę.
Kai Ola namo parnešė dokumentus, norėdama parodyti Pawelui jo paties istoriją, vyras tą pačią akimirką nuskubėjo pas savo tėvus, kurie jam atskleidė šeimos paslaptį.
„Aš buvau šimtaprocentinis nacionalistas. Dar tada, kai buvome skustagalviai, tikėjau, kad Lenkija yra skirta tik lenkams. Kad žydai yra pats didžiausias blogis šiame pasaulyje. Bent jau Lenkijoje buvo taip manoma, ir viskas, kas buvo blogai, buvo verčiama ant žydų, – sakė vyras. – Emocijos... Sunku apibūdinti, kaip jaučiausi sužinojęs, kad esu žydas... mano pirmoji mintis buvo: „Ką aš pasakysiu žmonėms? Ką pasakysiu vaikams? Ar turėčiau tai priimti, ar ne?“ Buvau piktas, liūdnas, išsigandęs, netikras.“
 |
| Kadras iš „YouTube“/Ola pirmoji išsiaiškino tiesą apie jos ir vyro šaknis. |
Bėgant laikui, Pawelo pyktis ir sumišimas atslūgo ir vyras susitiko su vyriausiuoju Lenkijos rabinu Michaelu Schudrichu. Kalbėdama sinagogoje, kurioje jis dabar meldžiasi, Pawelas sakė: „Veidrodis buvo didžiulė problema. Negalėjau į save žiūrėti. Mačiau žydą. Nekenčiau atvaizdo veidrodyje, vėliau prie jo pripratau. Tuomet atėjau čia pas rabiną ir pasakiau: „Klausykite, jie man sako, kad esu žydas. Savo rankose laikau dokumentą, mano tėvai kažką taip pat pasakė. Padėkite man, nes antraip aš išprotėsiu.“
Rabinas tapo sutrikusios šeimos draugu ir mentoriumi. Pawelas, kuriam šiuo metu 33 metai, pasakojo: „Nesakau, kad dėl nieko nesigailiu. Tačiau dėl savo praeities savęs kiekvieną akimirką neplaku... Gailiuosi dėl tų, kuriuos sumušiau... tačiau pagiežos sau nelaikau. Žmonės, kuriuos nuskriaudžiau gali jausti man pagiežą“.
Šiandien Pawelas ir Ola – aktyvūs žydų bendruomenės Varšuvoje nariai. Pawelas studijuoja, kad galėtų dirbti skerdykloje, kurioje gyvuliai skerdžiami pagal žydų košerinius reikalavimus. Ola dirba sinagogos virtuvėje, kur prižiūri, kad būtų laikomasi košerinio maisto ruošimo principų.
Rabinas M.Schudrichas CNN sakė: „Faktas, kad jie buvo skinai, iš tiesų tik padidino mano pagarbą jiems. Jie suvokė, kad kelias, kuriuo ėjo, nebuvo teisingas, o tuomet priėmė faktą, kad yra dalis bendruomenės, kurios kadais nekentė, o ne nuo jo pabėgo. Manau, tai rodo, kad niekada nieko negalima nurašyti. Kur jie buvo prieš dešimt metų, nereiškia, kur jie bus šiandien. Žmogus turi neribotas galias keistis ir kartais net į gerą“.
