Gurmanų horizontai: kelionė dviračiu po Marlboro vynuogynus

Į šią vietą Pietinėje saloje veda daug skirtingų kelių: iš Šiaurinės salos keltu, pakrante arba kalnų keliais nuo Kraistčerčo. Mes atvykome kitu. Tuo, kurį dažniausiai renkasi atostogaujantys vietos gyventojai, kai po maudynių bei saulės vonių staiga užsimanai ir kulinarinių malonumų. Šis kelias driekasi nuo auksinių Kaiteriterio paplūdimių, Motueką ir pro gražuolį Nelsoną, o kraštovaizdis tampa panašus į Pietų Prancūziją. Kalnai nebe tokie atšiaurūs, slėniai platūs, o vynuogynai driekiasi į kairę ir į dešinę.

Apie permainas signalizuoja ir kelio ženklai. Iki šiol dažniausiai regėjome tik įspėjimus dėl kivių, pingvinų ir avių ant kelio, o taip pat – raginimus nevairuoti pavargus. Tačiau dabar – daug griežtesnis tonas. Išgėrei? Nesėsk prie vairo!

Policija dirba efektyviai, o baudos – rimtos. Mus stabdė tik kartą – dėl 5 kilometrais viršytos ribos miestelyje (važiuoti užmiesčio keliais galima 100, o gyvenvietėse – 50 km/h). Paklausęs, ar mes turistai, pareigūnas pareiškė galintis, bet nenorintis gadinti atostogų. „Atsipirkome“ įspėjimu.

Planuodamas išvykas po garsiuosius vynuogynus, iš kurių mus Lietuvoje pasiekia tik labai maža ir ganėtinai brangi produkcijos dalis, nė akimirką nedvejojau: mašiną tam pusdieniui paliksime viešbutyje. Tas policininkas tik patvirtino: planuota teisingai.

Nakvynei išsirinkau vietą, kuri šiek tiek priminė garsaus filmo „Mažylis“ sodybą. Gal pamenate tą guvų rausvą paršelį, kuris norėjo tapti aviganiu, ir jo smagią kompaniją Naujosios Zelandijos fermoje. Kažką panašaus radau netoli Blenheimo miestelio. Idiliška sodyba kaip iš olandų tapytojo drobės, elniai, žirgai, avys, keletas vištų. Bet svarbiausia – dviračiai, kuriais gali keliauti po aplinkinius vynuogynus nerizikuodamas po degustacijų sėsti už vairo.

Šviežių moliuskų dubuo

Kelias į šias vietas nuo Nelsono driekiasi per Haveloką – pasauliniu mastu smaližių garbinamą miestelį, kartais dar vadinamą žalialūpių midijų sostine. Tos geldelės iš aplinkinių įlankų traukiamos ištisus metus, dideliais tinklais. Jos tiekiamos  restoranams Australijoje, Azijoje, JAV, Europoje.

Bene garsiausias Haveloko restoranas, apie kurį kaip susitarę rašo „Lonely Planet“, „Frommer's" ir visi kiti kelionių gidai yra senas geras „Mussel Pot“.

Jei važiuosite pro miestelį, sustokite šioje šaunioje vietoje, kurią valdo ir maistą gamina italai. O jie tai tikrai žino, kaip elgtis su tais jūros moliuskais, atrodytų, sutvertais maloninti žmonių gerkles tuose kraštuose, kur kaip tyčia kekes brandina puikiosios  savignon blanc ir pinot noir vynuogės. Ir, žinoma, daugybė kitų rūšių, atvežtų į tolimąją salą iš Europos bei labai lengvai prisitaikiusių prie dirvožemio, klimato sąlygų.

Kainos ten mažesnės nei Vakarų Europoje, bet gerokai didesnės nei Vilniuje. Tačiau atsibeldęs tokią tolybę gali skirti tam tikrą sumą už autentiškumą ir savo profesijos išmanymą. Malonu stebėti žmogų, ką nors darantį labai gerai. Pranašiau nei konkurentai, pirmtakai. Galų gale – geriau,  nei jis pats anksčiau tai darė. Būtent toks jausmas apima ragaujant begėdiškai skanius valgius, gaminamus šiame pakelės (vien tik geografine prasme) restorane.

Degustuojame ir diskutuojame

Viešbutis, vidurdienis kažkur už Blenheimo. Ruošiamės į vynuogynus. Dviračiai jau ištraukti iš pašiūrės, sėdynės sureguliuotos, šalmai ir liemenės pasimatuoti. Leidžiamės į kelią – siaurais ir platesniais kelias tarp nesibaigiančių vynmedžių gretų.

Pirmoji stotelė – garsusis „Cloudy Bay“, jau išsikovojęs vietą po saule ir įvežantis savo produkciją į dešimtis šalių. Erdvi salė su 15 metrų ilgio baru, ant kurio – daugybė taurių ir užkandžių lėkštutės. Įvairiakalbė minia šurmuliuoja, kilnoja taures, sukioja jas prieš šviesą. Ir ragauja: vartydami akis, kaišiodami liežuvius, uosdami vyną.

Trys skirtingo vyno taurės – nemokamos. Už penkis NZ dolerius – kur kas didesnis „paketas“, daugiau gėrimo, bet ir rizika kur kas anksčiau baigti kelionę po vynuogynus kur nors pakelės griovyje.  

Jei važiuosite pro Haveloką, sustokite šioje šaunioje vietoje, kurią valdo ir maistą gamina italai.

Gali ragauti čia pat salėje, arba išsinešti į angliško stiliaus uždarą kiemą, kur minkštasuoliai tiesiog  provokuoja prisėsti su vyno taure ir įdomiu pašnekovu (veikiausiai iš kito pasaulio krašto). Jūs iš kur? Koks vynas jums labiausiai patinka? Ir taip toliau, ir panašiai.

Taip šnekučiuojantis, lyžčiojant taures, o paskui minant pedalus saulė ima krypti vakarop. Tačiau turime dar nemažai laiko – pavasaris Pietuose reiškia labai ilgas dienas, kai tamsa užkloja žemę tik artėjant vidurnakčiui. Vynuogės, nelabai seniai pradėtos auginti šiuose kraštuose – išskirtinai gaivaus skonio, tačiau visas subtilybes gali užfiksuoti nebent labai patyrę liežuviai. Ir užgrūdinti. Visų neišragausi, geriau nė nemėginti.

Nuotykis baigtas, degustacijų nebesinori, išvados padarytos. Aišku viena – grįžę į tėvynę ragausime šių kraštų vyno tik išskirtiniais atvejais. Vidutinės lietuviškos pajamos neleis Marlboro gėrybių paversti kasdieniu pietų stalo atributu. Produkcija labai toli, vynuogynai palyginti neseni, investicijos dar neatsipirkusios, todėl Naujosios  Zelandijos vynas – brangesnis už Kalifornijos, Australijos, Čilės, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų Naujojo pasaulio konkurentų. Tai yra vynas Naujosios Zelandijos patriotams, vynas rimtai progai. Toks, kurį privalo lydėti atitinkami valgiai. Arba atvirščiai.

Šio trumpo pasakojimo pamokslas labai paprastas – kada nors užklydę į tą tolimą salą nepalikite vynuogynų krašto nuošalyje, skirkite porą dienų kelionėms po žaliuojančius slėnius. Net jei esate tai jau ne kartą darę Pietų Europoje ar Kalifornijoje. Tai, ką ten rasite, su dėkingumu dar ilgai prisimins ir jūsų smegenys, ir gomurys.

Liudo Dapkaus nuotr./Cloudy Bay vynuogynai