Tolyn į Pietus: Juros periodo miškas ir akmeniniai blynai

Kai tu žvelgi į bedugnę, bedugnė žvelgia į tave. Šią ganėtinai nuvalkiotą Friedricho Nietzsche‘s frazę prisimenu kaskart tropikuose naktį pakėlęs akis į dangų. Žinoma, mąstytojas rašė ne apie dangų ar Didįjį kanjoną, bet jo posakis paliko vietos ir tam tikroms interpretacijoms.

Tai, ką mes savo platumose geriausiu atveju matome vaiskią rugpjūčio naktį iš visiškai tamsaus miško – tik graudi tikrojo kosmoso demo versija. Atogrąžose žvaigždynai ir ūkai užkloja tarsi milžiniška skraistė, užtempta čia pat, medžių viršūnėse.

Būtent ten, kur Paukščių takas šviečia kaip fosforinė pieno upė, aiškiausiai suvoki, kad žiūri į Visatos praeitį – spindulius, atkeliavusius iki tavo akies per milijonus metų ar šviesmečių. Seniai užgesusių žvaigždžių pėdsakus. Toks pat jausmas gali apimti ir žiūrint į priešingą pusę – sau po kojomis. Tereikia stovėti tinkamoje vietoje. Laikas – nesvarbu. Galima pavėluoti vieną kitą milijoną metų, ten niekas nepasikeis.

Ten – tai nuošalioje net Naujosios Zelandijos standartais matuojant vietoje, kurią pagal lietuvių kalbos gramatikos nuostatas reikėtų rašyti Kurijo Bėjus, bet keliaujant bus lengviau jei žemėlapyje ieškosite užrašo „Curio bay“. Net jei apie geologiją neturite jokio supratimo, verta ten užsukti – būtent užsukti, nes stabtelėti nepavyks. Mat ta vietovė įsikūrusi pačiame kelio-apendicito gale. Labai gražiame gale.

Po kojomis – istorijos įspaudas

Nuo gražiojo Danedino (seniausias šalies miestas, kurio pavadinimas keltų kalba reiškia Edinburgą) iki šių vietų keliausite 180 ilgų kilometrų. Tai – toli gražu ne pati sudėtingiausia atkarpa mūsų kelionėje, bet vairuoti reikės kokias tris su puse valandos. Apsistokite kuriame nors motelyje – jie visi išsirikiavę paplūdimyje, su panoraminiais langais į vandenyną. Mes pasirinkome „Salt House“ – turbūt nulėmė toks jūrinis pavadinimas ir geri kitų keliautojų atsiliepimai internete.

Dešimt minučių pėsčiomis pietų kryptimi – ir pasiekiame tą priešistorinį gojų. Tiesa, girdėdamas frazę „suakmenėjęs miškas“ tikiesi galbūt kažko daugiau. Kažko vertikalaus, nes nesi geologas ir nė velnio nenusimanai apie tuos akmenėjimo procesus. Bet štai kopose į smėlį paslaugiai įkalta lentelė, kurioje viskas paaiškinta.

Tai, ką mes savo platumose geriausiu atveju matome vaiskią rugpjūčio naktį iš visiškai tamsaus miško – tik graudi tikrojo kosmoso demo versija.

Prieš 170 milijonų metų (klasikinis Juros periodas su tirano, stego ir kitais zaurais, kuriuos pažįstame geriau nei daugelį dabartinių žinduolių – ačiū ponui Spielbergui) šiose vietovėse ošė galingi miškai. Kol vieną dieną išsiveržęs ugnikalnis išmetė pelenų debesis ir suvirpino žemę. Virto ąžuolai, pušys, mega paparčiai ir visa kita, prapliupo purvo liūtys. Juos užklojęs šlapių pelenų sluoksnis medieną pakeitė siliciu. Taip buvo išsaugota augalų struktūra, lapai, kamienai ir kelmai, tačiau tai buvo tik forma. Pati šio proceso metu sukurta medžiaga tapo tokia atspari erozijai, kad iki šiol atlaikė viską griaunančią vėjo ir sūrių bangų jėgą.

Tiesa, žmogaus veikla gali būti nuožmesnė už gamtos jėgas. Pasakojama, kad dar prieš šimtą metų kai kurie išlikę šio miško medžių kamienai dar dunksojo pakrantėse, bet kažkam užkliuvo ir buvo sunaikinti. Bet ir tai, kas liko gulėti – ganėtinai įspūdinga. Kai kurie kamienai – net 30 metrų ilgio, kelmai – tikri galiūnai. Dinozaurai gyveno ir išmirė, žemynai skilo ir plėtėsi, ledynai užslinko ir susitraukė – o tie medžiai čia buvo visada. Todėl žiūrėti ir liesti juos – kažkas panašaus kaip dairytis į seniai užgesusių saulių šviesą. Akistata su tolima praeitimi.  

Blynų rietuvės, vėjo įdirbis

Nereikia lakios vaizduotės, kad Vakariniame krante stūksančius akmens darinius pavadintum būtent taip, kaip jie yra įvardijami – Blynų uolomis. Nepastebėti šios vietos neįmanoma: apie ją iš anksto įspėja kelio ženklai, o stovėjimo aikštelėje tenka paieškoti vietos tarp autobusų ir automobilių.

Į pliažą veda keli takeliai, o pats vizitas trunka ne ilgiau nei pusvalandį. Įdomiai išgraužtas kalkakmenis sudaro į rietuvę sukrautų blynų įspūdį. Gilūs kanalai akmenyje giliai išgraužti iki pat jūros paviršiaus, todėl per potvynį galingos čiurkšlės meta purslus į kelių metrų aukštį.

Visa tai – atmosferos poveikio rezultatas. Šios uolos sudarytos iš suakmenėjusių jūros gyvių ir augmenijos, vieni sluoksniai minkštesni, kiti kietesni, dūlėjimo sparta nevienoda, todėl ir susidaro „blynai“.

Bent jau taip tvirtina šiuo metu populiariausia mokslininkų versija. Galbūt jie teisūs, o gal ir klysta. Ne tai svarbiausia. Aišku viena: geologiniu požiūriu tai yra viena įdomesnių vietų šioje planetoje.

L.Dapkus/Blynų rietuvės