Kur Pietūs sutinka Šiaurę: Abelio Tasmano parkas

Nelsono miestas vadinamas Naujosios Zelandijos saulės sostine: čia lyja nedažnai ir negausiai. Kaip tik tiek, kad viskas augtų ir žydėtų, o žmonės šį miestą vadintų labiausiai tinkama gyventi vieta visoje šalyje. Aš, ko gero, galėčiau gyventi bet kurioje Naujosios Zelandijos vietoje, bet patys kiviai – reiklesni.

Laukine vakarų pakrante važiuojant į Šiaurę kraštovaizdis esmingai keičiasi. Ties Vestporto miestu kelias šakojasi – tas, kuris toliau driekiasi pakrante, užsibaigia žavingame akligatvyje įsikūrusiu Karamėjos kaimu. Mums reikia sukti į dešinę, pro Nelsono ežerų rajoną. Po kelių valandų vingiavimo kalnų perėjomis ir kiek žemesnėmis vietomis pasijunti tarsi kitoje šalyje.

Vietoj aukštų papartynų ir amžinai šlapių atvašynų pakelėse – idiliškos fermos, stovai su kivių ir kitų vaisių, daržovių krepšeliais, kurių gali nusipirkti po 2 dolerius. Avių ir lamų ganyklų taip pat mažiau. Vietoj jų – darnios vynuogynų  eilės.

Liudas Dapkus/Šiltos lagūnos

Nepasiekę Nelsono sukame į Motueką – miestuką su ilga pagrindine gatve, kurioje išsirikiavę kelionių agentūrų ir skraidymo mokyklų biurai vilioja ryškiomis iškabomis. Svarbiausias šių vietų traukos centras ir pelnyto pasididžiavimo šaltinis – Abelio Tasmano parkas. Dar viena nepaprasto grožio vieta ir šiaip jau nebjaurioje saloje. Už jo per Kuko sąsiaurį Šiaurėje – šalies sostinė Velingtonas.

Žmonės po parką keliauja su kuprinėmis ant pečių, grožisi jo pakrantėmis iš baidarių ir motorlaivių, lakioja virš jo skraidyklėmis ir kitais sparnuotais aparatais. Nes pažiūrėti yra į ką. Atvežęs patyrusį keliautoją užrištomis akimis ir paleidęs jį į tą parką tikrai suglumintum: žydros lagūnos, skaidrus vanduo ir vaiskus dangus labiau primena Karibus ar nuostabiausias Pietų Europos vietas, bet ne Naująją Zelandiją, kokią daugelis įsivaizduoja. Kur esi neleis pamiršti tik visur augantys paparčiai. Tiesa, kitokie: žemesni ir ne tokie vešlūs.

Provansas, Žydroji pakrantė, ispaniškas Kosta del Solis – visų jų atspindžių gali aptikti šiame parke.

Mūsų tikslas – kurortinis miestukas įmantriu Kaiteriterio pavadinimu. Kiek per ilgu net vietos gyventojams, jį vadinantiems tiesiog Kaiteriu. Kartu su Marahau kaimu tai – pagrindiniai vartai į Abelio Tasmano parką, įkurtą 1942 metais, bet poilsiautojus viliojantį jau kelis šimtmečius.

Provansas, Žydroji pakrantė, ispaniškas Kosta del Solis – visų jų atspindžių gali aptikti šiame parke. Schema paprasta: lipi į laivą, plauki iki pasirinkto pakrantės taško, o tada žingsniuoji atgal (iki kito pasirinkto taško), kur tave po tam tikro laiko paims kitas kateris. Kaiteryje įsikūrusios kelionių laivu agentūros konkuruoja santūriai, todėl kainos visur panašios – apie 100 litų už tokį paplaukiojimą. Galima daryti ir kitaip, į maršrutą įtraukiant baidares, arba kuprines, kurias tempsite per visas tas grožybes.

Mums pakako 12 kilometrų stiliumi „į kalniuką ir žemyn“ išilgai žydros pakrantės, pro krioklius, skilusias ir dar sveikas uolas, kelis kaimelius – iki pat nuošalaus pliažo. Ten kaip koks Di Caprio filme „Paplūdimys“ gali pagaliau atsikvėpti, ištiesti kojas ir ramiai palaukti atplaukiančio katerio, kuris sugrąžins į išsinuomotą vasarnamį ant jūros kranto.

O tada, vakare, saulei jau dažantis vakarine spalva, turi pakankamai laiko dar šiek tiek pasivaikščioti – jūros dugnu. Mat potvyniai čia tiesiog neįtikėtini, vanduo atsitraukia kone iki horizonto, todėl eidamas pro smėlyje dunksančias žvejų valtis pasieki magiškas uolas.

Jos man iki šiol atrodo  magiškos, nes visos aplipusios midijomis, kurias pas mus pardavinėja šaldytas ir vadina jūros gėrybėmis. Tos gėrybės ten auga virtinėmis – tik imk. Dar reikia turėti maišelį, kaip kokiam grybautojui Dzūkijos miškuose, ir du butelius balto vyno namuose. Pigesnį – midijų troškinimui, geresnį – šiam gurmaniškam „pasidaryk pats“ maistui užsigerti.

Ar gali būti geresnė įžanga keliaujant į Naujosios Zelandijos vynų kraštą? Bet apie tai – kitą kartą.

Liudas Dapkus/Kai jūra pasitraukia