Kaip įsimylėjėlių šventė švenčiama Europoje

Burbėti, esą vakarietiška mada be reikalo skverbiasi į lietuviškąją tautinę kultūrą jau seniai nustojome. Supratome, jog vis dėlto reikia atpalaiduoti savo griežtų nuostatų varžtus ir atkovoti iš pilkų šiokiadienių dar vieną džiaugsmingą dieną. Kaip tai daroma daugelyje pasaulio šalių.

Ispanijos vyrus gelbsti iškalbinga gėlių kalba 

„Aš tave myliu ir svajoju būti su tavimi ne tik šią dieną, bet ir visą gyvenimą“ – spalvingus atvirukus su tokiais prisipažinimais kasmet Vasario 14-ąją gauna milijonai ispanių. Prie atviruko paprastai pridedama dovanėlė – ne itin brangi, bet kupina slaptos prasmės: kuklus juvelyrinis papuošalas, tortas, dėžutė šokoladinių saldainių, knyga… Pastaroji – toms, kurios dar neįsipainiojo į Interneto tinklus ir mėgsta pasėdėti su novele rankose. Dovanėles daugiausia perka ispanų vyrai, kurie šiaip jau paprastą dieną parduotuves apeina iš tolo, palikdami šią privilegiją (ar malonumą) dailiosios lyties atstovėms. Tiesa, ir damos nepalieka be dėmesio vyrų, jaunikių, sentimentalesnių draugų ir gerbėjų. Bet, kalbama, tik tam, kad dar kartą primintų apie save. 

Iš dovanų, kaip tikina statistika, ispanės labiausiai mėgsta gėles. Nekeista: gėlių kalba padeda net patiems nedrąsiausiems vyrams išreikšti slapčiausius jausmus, neištariant nė vieno žodžio. Gaus „senjora“ raudoną rožę ir žinos, kad yra aistringai mylima. Oranžinė lelija reiškia pasiūlymą tekėti, baltoji žada amžiną ištikimybę. Padovanota jazmino šakelė byloja vien apie draugystę ir bičiuliškus santykius, o gvazdikas, įteiktas vienut vienas, signalizuoja, jog iš jį padovanojusio asmens nieko daugiau gali nesitikėti…

Vyrus tokia iškalbinga gėlių kalba tiesiog gelbsti – nereikia sukti galvos dėl dovanos prasmės, o pardavėjos, puikiai įvaldžiusios „žiedų abėcėlę“, neleis pasirinkti neteisingai. Vasario 14-ąją jos tiesiog išima iš lentynų gėles su nepageidautina simbolika. Ir vyrai patikliai atveria pinigines. 

Ispanijoje Įsimylėjėlių dieną pirmieji atgaivino komersantai. Mat generolo Franko laikais ji buvo nepelnytai užmiršta. Liaudžiai tada ne šventės rūpėjo, nors paprastai ispanai nepraleidžia progos pajuokauti ir pasilinksminti. Ir dar – ispanai yra šventai įsitikinę, jog tai jų šalies sostinėje Madride esančioje šv. Antano bažnyčioje ilsisi šv. Valentino palaikai. Neveltui kiekvienų metų Vasario 14-ąją čionai suplaukia tūkstančiai tikinčiųjų ir įsimylėjėlių. 

Tai kurie gi palaikai tikrieji? 

Kaipgi pateko šv. Valentino palaikai į Madride esančią šv. Antano bažnyčią? Jos klebonas Franciskas Martinesas Viljaras pasakoja štai ką. Atliekant Romoje archeologinius kasinėjimus, 18 a. buvo rasti 100 kankinių palaikai. Kadangi kankiniai buvo paskelbti šventaisiais, o Romos bažnyčios negalėjo jų visų priglausti, popiežius įsakė paskirstyti palaikus po visas katalikiškas šalis. Ispanijai atiteko šv. Panteleimonas ir šv. Valentinas. Jie ir buvo palaidoti šv. Antano bažnyčios rūsyje. 1986 metais tuometinis šios bažnyčios klebonas nusprendė vienąkart per metus, būtent Vasario 14-ąją, parodyti šiuos palaikus tikintiesiems. 

Tiesa, neseniai paaiškėjo, jog šie palaikai – anaiptol ne vieninteliai. 1999 metų vasario 14-ąją šv. Valentino kūnas (tiksliau – kas iš jo likę) buvo išstatytas Škotijos Glazgo miesto katalikų bažnyčioje. Bažnyčios istorikai tikina, jog “paklaidžioję po pasaulį” griaučiai XIX a. atsidūrė vienoje turtingoje prancūzų šeimoje. Vienas iš tos šeimos narių nusprendė perduoti relikviją bažnyčiai. 1868 metais ji pateko į Glazgą, kur tuo metu aktyviai veikė vienuolių pranciškonų ordinas. Ten palaikai buvo laikomi kartoninėje dėžutėje iki 1991 metų, kol bažnyčia nebuvo uždaryta. Tada relikvija buvo perduota dabartinei Glazgo katalikų bažnyčiai. Jai buvo skirta speciali niša. 

Taigi kokie gi palaikai yra tikrieji? Madride ar Glazge saugomi? Pasirodo, ir vieni, ir kiti. Be to, visai tikėtina, jog dar koks nors miestas ar bažnyčia pasiskelbs saugojantys šv. Valentino palaikus. Mat Vatikane užregistruota… 17 šventųjų Valentinų, ir kiekvienas iš jų gali pretenduoti į įsimylėjėlių globėjo vardą. Tad nekeista, kad kai kurie žmonės Įsimylėjėlių dienos visai nesieja su šv. Valentino vardu.

Pavyzdžiui, esama versijos, kad pats žodis „Valentinas” reiškia ne šventojo vardą, o darinį iš normandų žodžio „galantinas“: būtent šitaip senovės normandai vadino savo pernelyg linkusius įsimylėti bendraamžius. Taip pat manoma, jog dabartinė šventė kilo iš tradicijos, užsimezgusios Romos imperijoje: atitinkamą dieną ten burtų keliu būdavo sudaromos jaunuolių ir merginų poros, kurios turėdavo būti kartu visus metus. Panašaus papročio XIV a. pabaigoje laikytasi Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje. Tiktai ten poros būdavo sudaromos, remiantis jaunuolių vardais – Valentinas ir Valentina. Jaunuoliai būdavo paskelbiami sužadėtiniais, o po metų privalėdavo susituokti. Pagaliau kai kuriose šalyse buvo tikima, jog pirmasis Vasario 14-osios rytą sutiktas vaikinas ar mergina taps sutikusiajam Dievo skirta „antrąją puse”. 

Šiuolaikinės ispanės į šią šventę įpynė naują detalę, kurios lyg ir negalima vadinti itin moralia. Jos ima ir patikrina savo šeimyninių ryšių tvirtumą, pasitelkdamos… privačius detektyvus. Dažniausiai į juos kreipiasi pavydžios žmonos, įtariančios savo brangiausiuosius neištikimybe. Sekliai mielai imasi delikačios užduoties, ir šv. Valentino dieną dirba dvigubu krūviu.

Prisipažinimas meilėje – per spaudą 

Viduramžių Anglijoje buvo paplitęs paprotys rinkti sau „Valentiną“ kitiems metams. Į dėžę būdavo įmetami lapeliai su merginų ar vaikinų vardais, o paskui burtų keliu traukiami. Pietų Škotijoje lapelius traukta trissyk. Jeigu kurį vardą vaikinui ar merginai pasisekdavo ištraukti trissyk iš eilės – tai būdavo būsimos santuokos ženklas. XVII a. tradicija rinkti mylimąjį ar mylimąją metams egzistavo jau kaip pokštas, patikdavęs ne vien jaunimui. Vyrai – „valentinai“ dovanodavo moterims dovanas – pirštinaites, žiedus, kartais – pinigus. Kaimuose dovanėlės būdavo paprastesnės. Tarkim, iš šiaudų nupintas kaspinas – meilės sąjungos simbolis.

Pirmieji rašytiniai pasveikinimai atsirado 1761 metais. Iš pradžių tai buvo nesudėtingos baladės ir eilės, suderintos su graviruotu ornamentu. Vėliau atsirado perpus sulankstomi atvirukai, į kurių vidurį buvo galima įrašyti asmeninį pasveikinimą. Karalienės Viktorijos epochos laikais atvirukų kiekis, gautas per šv. Valentino dieną, liudijo apie jaunos ledi pasisekimą visuomenėje. Kartais merginos gudraudavo – nusipirkdavo atvirukų pačios ir išsiųsdavo juos savo adresu. Šis įprotis populiarumo viršūnę pasiekė 1870 metais, kai Anglijos paštas užregistravo 1545735 sveikinimus. Gaila, tačiau XX a. pradžioje ši tradicija visiškai išblėso. Žinoma, atvirukai siunčiami, tačiau jų vietą užėmė kitos dovanos – papuošalai, saldumynai, kepiniai. Ir viskas – širdelės formos. Anglai mėgsta išspausdinti skelbimus, sveikinimus periodinėje spaudoje – tai laikoma geru tonu. Štai populiarusis laikraštis „Time“ per šv. Valentino dieną net tris savo puslapius skiria sveikinimams. Beje, romantiški ūkanotojo Albiono gyventojai Vasario 14-ąją stengiasi pradžiuginti ne tik savo mylimuosius, draugus ir pažįstamus, bet ir augintinius. Labiausiai čia mylimi šunys ir žirgai. 

Kiek šalių – tiek papročių 

Nerūpestingi italai laiko savo pareiga dovanoti mylimoms moterims saldumynus. Italijoje ši diena taip ir vadinama – „saldžioji“. 

Galantiški prancūzai pirmieji sugalvojo meilės ketureilius. Tiesa, dabar dailiosios lyties atstovės labiau džiaugiasi, jeigu, atidariusios dėžutę, be karštų žodžių dar randa ir brangenybių. 

Suomijoje per Vasario 14-ąją priimta dovanoti įvairias dovanėles mylimoms mamoms, kadangi nei specialios Motinos dienos, nei Kovo 8-osios ten neesama. Netgi vaikų darželiuose mažieji išpjausto iš popieriaus mažytes širdeles ir įteikia jas brangiems ir artimiems žmonėms. 

Austrijoje ši diena priklauso ne tik įsimylėjėliams. Atvirukais ir prisipažinimais meilėje dalijasi ir geri draugai, kolegos. Vakarais jaunimas okupuoja garsiąsias Vienos kavines, mėgaujasi nacionaliniu kulinariniu skanėstu – obuolių vyniotiniu, užsigerdamas meilės gėrimu – raudonu vynu.

Vokiečiai paprastai dovanoja savo mylimiems žmonėms praktiškus daiktus – juk tai tokia racionali tauta! Antra vertus, kodėl gi ne – juk graži suknelė, įteikta mylimai moteriai, taip pat yra kilnių jausmų išraiška. 

Olandijoje per šv. Valentino dieną mėgstama organizuoti įvairiausius konkursus. Pavyzdžiui, „Paties garsiausio prisipažinimo meilėje“ konkursą. Jaunuoliai ir merginos užsiropščia ant pakylos ir iš eilės šaukia iš visų jėgų – viską, ką nori – savo mylimam žmogui. Nugalėtojas gauna prizą. Populiarus yra ir bučinių konkursas. Laimėtojais paskelbiami tie, kurių bučinys būna ilgiausias. Pavyzdžiui, viena pora sugebėjo bučiuotis net 24 valandas. Tiesa, vėliau rekordininkus teko vežti į ligoninę, bet savo prizą – automobilį – jie laimėjo. 

Kokių tradicijų besilaikytumėt, norėtume duoti vieną patarimą: šventojo Valentino dieną pasistenkite pasiųsti – bent jau mintimis, jeigu neužtenka drąsos to padaryti tikrovėje, – kuo daugiau „valentinukų“. Tas, kuris sako komplimentus ir prisipažįsta jaučiąs kitam simpatijas – jau ne vienišas.