Kinai švenčia Naujuosius metus: vaiko blogas dvasias, persivalgo ir bando prisikviesti laimę

Kiniškai jie vadinasi Čun Cze, arba Pavasario šventė. Ir jei pas mus Naujieji metai švenčiami tik kelis šimtmečius, tai Kinijoje Čun Cze minima štai jau daugiau kaip tris tūkstantmečius. Vadinasi, ji prasidėjo dar tais laikais, kai mūsų europiečių protėviai, tvirtu kinų įsitikinimu, dar karstėsi medžiais, kabindamiesi už jų šakų uodegomis. Nuo tų laikų daug vandens nutekėjo, europiečiai pamažu „sucivilizuotėjo“ ir lygiai taip pat, kaip kinai, leidžia sau mėgautis visais kultūriniais džiaugsmais, tarp jų ir Naujųjų metų šventėmis.

Minimi kinų Naujieji pagal Mėnulio kalendorių, neturintį fiksuotos datos, taigi kiekvieną syk apskaičiuojami iš naujo. Vienąkart jų sutikimas sutampa su sausio pabaiga, kitąkart – su vasario pradžia ar viduriu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Drakonas Bankoko akvariume

Naujųjų metų išvakarės vadinamos Čusi. Pagrindinė naujametinės nakties idėja – kuo daugiau prisivalgyti. Ši mintis nesvetima kinams ir paprastomis dienomis, tačiau per Naujuosius įgauna tiesiog totalinį pobūdį. Per Čun Cze kinų šeima privalo susiburti už stalo visa, nuo mažo žmogaus iki didelio. Kinas, kur tuo laiku bebūtų, pagrindinę metų šventę siekia sutikti šeimos rate. Būtent todėl Naujųjų metų laikotarpiu prasideda visuotinės kinų kelionės ne tik po savo šalį, bet ir po visą pasaulį. Kaip tik dėl šios priežasties užsieniečiams paprastai nerekomenduojama lankytis Kinijoje per Naujuosius metus: šalies neišvysi už pusantro milijardo švenčiančių kinų nugarų.

Kam išrastas parakas?

Naujųjų metų išvakarėse vyksta specifinis pasirengimas, be kurio tikri kinai neapsieina.

Pirmiausia ant durų priklijuojami nauji vartų sargybinių atvaizdai. Tai labai įdomūs personažai. Pasak legendos, vienas iš kinų imperatorių sunkiai susirgo: naktimis pas jį lankydavosi piktosios dvasios ir kankindavo jį su visu sau būdingu nuožmumu. Galų gale valdovas taip išseko, kad buvo besusiruošiąs žengti Anapilin. Bet čia du jo ministrai nusprendė naktimis apeidinėti imperatoriaus rūmus ir baidyti piktąsias dvasias. Taktika pasirodė labai veiksminga: imperatorius pasveiko, o ministrų atvaizdai nuo to laiko imti kabinti apsaugai ant visų namų durų.

Tačiau, remiantis tradicija, likus keletui dienų iki Naujųjų metų seni sargybinių atvaizdai būdavo nuimami. Ir štai tuo metu namai tapdavo prieinami ne tiktai piktosioms dvasioms, bet ir įvairiausios rūšies atklydėliams. Be sargybinių namai prarasdavo privatumą, ir į juos galėdavo užeiti tie, kam jų šeimininkas būdavo skolingas, arba paprasčiausiai bet kuris nepatenkintas – ir pareikšti savo pretenzijas. Todėl senais laikais neapsaugoto namo šeimininkai tiesiog kelioms dienoms jį palikdavo ir slėpdavosi miškuose. Bet prieš pat Naujuosius ant durų atsirasdavo nauji vartų sargybinių atvaizdai – ir namas vėl pasirodydavo stropiai apsaugotas.

Be to, Naujųjų metų išvakarėse aukojamos aukos protėvių dvasioms. Yra žinoma, jog nėra nieko blogesnio už alkaną dvasią: ji gali paversti žmogaus gyvenimą tikru pragaru ir nepažiūrėti, kad tu jos giminaitis. Taigi, jeigu kinas tiki nematerialiuoju pasauliu, jis aukoja protėviams aukas. Jeigu netiki, irgi aukoja – dėl visa ko ir dėl tradicijos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kinai perkasi fejerverkus šventėms

Savaime aišku, neišsiverčiama be kiniškų saliutų – būtent jiems prieš daugelį metų kinai išrado paraką. Kinai rengiasi naujais puošniais drabužiais, išeina už namų vartų ir sprogdina petardas, baidydami piktąsias dvasias ( ir užsieniečius – taip pat ). Paprastai jie dideliu taiklumu nepasižymi, todėl kasmet tam tikras skaičius žmonių patenka į ligonines – kaip sakoma, ne į tą akį pataikė raketa.

Pekino administracija metų metais draudė gyventojams naudotis pirotechnika, bet galų gale pasidavė ir prieš keletą metų vis dėlto leido. Nudžiugę kinai  tuoj pat surengė fejerverką ir sudegino statomą gigantišką dangoraižį greta telecentro. Gyventojų reakcija buvo filosofinė: „Pasisekė! Galėjo juk ir pats telecentras supleškėti“. Ir išties, galėjo.  Todėl, kad neesama tokios jėgos, kuri galėtų sustabdyti švenčiantį kiną, ypač jei jis švenčia Naujuosius.

Dar viena svarbi apeiga tradicinėje Kinijoje – namų židinio dvasios Czao Vano pagerbimas. Visus metus Czao Vanas gyvena namuose, kartu su šeima, o prieš Naujuosius metus pakyla į dangų pas Nefrito imperatorių ir pasakoja jam, kaip elgėsi šeimos nariai. Jeigu jie buvo sąžiningi ir padorūs, sekančiais metais dangus jiems padės materialiai, o jei ne – nubaus. Todėl paprastai kinai tepa Czao Vano burną saldžiais lipalais, kad jo lūpos suliptų ir jis nieko blogo negalėtų pasakyti.

Laimė aukštyn kojomis

Kaip jau sakėme, centrinę vietą per Čun Cze užima naujametinis stalas. Pačių šventinių patiekalų labai daug, visų jų neišragausi. Tačiau esama ir kai kurių bendrųjų taisyklių.

Per Naujuosius kinų stalai lūžta nuo valgių

Pirma, už stalo privalo susirinkti visi šeimos nariai (išskyrus tarakonus). Tą dieną niekieno teisės neturi būti pamintos. Net jei kuris nors nespėjo sugrįžti iš tolimų kraštų, jam prie bendrojo stalo pastatoma piala ir padedamos lazdelės, reiškiančios, kad žmogus prisimenamas, mylimas ir laukiamas.

Antra, naujametinis stalas privalo būti gausus. Ant jo būtinai turi būti višta, antis, žuvis, mėsa – visa tai simbolizuoja šeimos perteklių kitais metais.

Trečia, visi patiekalai ant naujametinio stalo turi geranorišką prasmę. Pavyzdžiui, žuvies gausa ant stalo reiškia, kad metai iš metų visko namuose bus su kaupu. Mėsos tefteliai byloja apie visos šeimos sutelktumą. Patiekalai iš vištos simbolizuoja į namus atkeliausiančius pinigus.

Kinijos šiaurėje ant stalo būtinai bus koldūnų. Jie lipdomi pirmoje naujametinės nakties pusėje, o verdami – antroje. Koldūnai lipdomi juan bao (auksinio luito) pavidalu. Simbolinė šio patiekalo prasmė iššifruojama taip: „Pamosuok ranka pinigams – įsileisk į namus turtą“. Atsižvelgiant į kiniško mentaliteto ypatumus, reikia pabrėžti, kad turtui kinų namų durys atviros visada, o ne tik per šventes.

Kinai taip pat turi specialaus naujametinio vyno. Šio vyno vartojimo prasmė tokia: „Išgujam nelabąjį, išvengiame blogio“. Vakaruose kažkodėl gyvuoja klaidinga nuomonė, jog kinai negali gerti, nes tuoj pat apgirsta (ir netgi nusigeria, kaip kai kurios šiaurinės tautos). Iš tiesų gerti kinai moka ir pastaruoju laiku geria pakankamai daug. Tačiau apsvaigusio kino elgesys išties gali būti toks nenuspėjamas, kad dėl jo gali apstulbti netgi nelabasis, dėl visa ko iš anksto pasitraukiantis į šalį.

Ir, pagaliau, Naujųjų metų išvakarėse įvyksta pats žinomiausias kiniškas ritualas. Tą dieną ant namo durų priklijuojamas iš raudono popieriaus iškirptas kvadratas, ant kurio parašytas hieroglifas „fu“ – „laimė“. Kvadratas su hieroglifu priklijuojamas aukštyn kojomis. Kodėl? Ogi todėl, kad posakis „aukštyn kojomis“ ir žodis „ateik“ kinų kalba skamba vienodai. Tokiu būdu, apversti „laimės“ hieroglifą aukštyn kojomis – tas pats, kas kviesti: „Laime, ateik!”.  Ir laimė būtinai ateis, tuo kinai šventai tiki.