Nauji metai seniau pasaulyje atkeliaudavo ir rudenį, ir pavasarį

Kas švenčia rudenį, kas – pavasarį

Senovės Egipte Naujieji metai buvo švenčiami patvinus Nilo upei (maždaug rugsėjo mėnesio pabaigoje). Nilo potvynis Egipto žemdirbiams buvo labai svarbus, kadangi tik jo dėka dykumoje subręsdavo derlius. Per Naujuosius metus Vaisingumo Dievo Amono, jo žmonos ir sūnaus statulėlės būdavo įkeliamos į valtį, kuri visą mėnesį plaukiodavo po Nilą, lydima dainų, šokių ir linksmybių.

Senovės Babilone (šiuolaikinio Irako teritorijoje) Naujieji buvo sutinkami pavasarį, prieš prasidedant didiesiems žemės ūkio darbams. Šventės metu karalius keletui dienų palikdavo miestą, kad liaudis galėtų linksmintis ir daryti, ką tik nori. Po to valdovas su svita iškilmingai grįždavo į rūmus, ir tai būdavo signalas, jog šventės baigėsi ir prasideda naujas darbymetis.

Keltai, Galijos (šiuolaikinės Prancūzijos ir dalies Anglijos teritorijos) gyventojai Naujuosius sutikdavo spalio mėnesio pabaigoje. Jie puošdavo savo namus kadagiais, kad nuvaikytų vaiduoklius. Mat manė, jog būtent per Naujuosius mirusiųjų sielos pasirodo gyviesiems. Keltai paveldėjo daugybę romėnų tradicijų, tarp jų ir tradiciją įteikinėti vieni kitiems dovanas. Paprastai buvo dovanojami aukso dirbiniai ir papuošalai. Per daugelį šios tradicijos gyvavimo amžių susikaupė milžiniška aukso siūlais siuvinėtų ir brangenybėmis išpuoštų pirštinių kolekcija, kurią saugo dabartinė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Tai – dėkingų pavaldinių dovanos savo monarchams.

Rusijoje nuo X iki XV amžiaus Naujųjų metų pradžia buvo laikoma kovo 1- oji. XV amžiaus pabaigoje šventė buvo perkelta į rugsėjo 1 – ąją, o 1669 metais caras Petras I išleido potvarkį, kuriuos įsakė Naujųjų metų pradžia laikyti sausio 1 – ąją: „Nuo šio laiko liepiu nustoti kvailiojus su naujametinėmis datomis ir kitų metų pradžia laikyti sausio 1 – ąją. Sveikinkite vienas kitą, linkėdami sėkmės reikaluose ir klestėjimo šeimose. Naujamečio garbei puoškite egles, linksminkite vaikus ir važinėkitės rogėmis. Tik nedaužykite viens kitam fizionomijų ir negirtaukite: šitam pakaks kitų dienų“.

Naujamečių simbolių prasmės

Medžio, kaip gyvybės simbolio, traktuotės tradicijos kur kas senesnės už krikščionybę ir nepriklauso kokiai nors atskirai religijai. Ne vienos Europos šalies gyventojai gruodį, pačią trumpiausią metų dieną, atnešdavo į savo namus nuolat žaliuojančių augalų šakelių, simbolizuojančių gyvybės pergalę prieš mirtį. Druidų žyniai kabindavo per žiemos lygiadienio šventę ant ąžuolo šakų aukso spalvos obuolius. Yra manoma, jog pirmosios nepuoštos eglutės atsirado Vokietijoje VIII amžiuje. Pirmąsyk eglutės vardas siejamas  su vienuoliu Bonifacijumi, kuris sakydavo druidams pamokslus apie Kalėdas. Norėdamas įtikinti stabų garbintojus druidus tuo, kad ąžuolas nėra šventas medis, nukirto vieną iš ąžuolų. Šis krisdamas parvertė visus gretimai augusius medžius, išskyrus jauną eglaitę. Bonifacijus palaikė tai stebuklu ir sušuko: „Tebūnie šis medis Kristaus medžiu“. Metams bėgant, Kalėdų eglutė jau tapo plačiai paplitusiu atributu visoje Europoje. Senovėje eglutės buvo puošiamos figūrėlėmis ir gėlėmis, išpjaustytomis iš popieriaus, obuoliais, vafliais, iš paauksuoto popieriaus iškirptais daikčiukais.

Protestantiškose šalyse naujametinės eglutės populiarumas susijęs su tuo, kad pats Martinas Liuteris sugalvojo uždegti žvakeles ant šio medžio šakelių. Vieną vakarą jis ėjo namo, mintyse kurdamas šventinį pamokslą. Žvaigždžių, mirgėjusių pro eglių šakas, blizgesys suteikė jam įkvėpimo. Norėdamas pademonstruoti šį įspūdingą reginį savo šeimynai, Martinas Liuteris pastatė eglutę didžiausiame kambaryje, pritvirtino ant jos šakelių žvakeles ir jas uždegė.

Metų pabaigos tradicijos

Amžinai žaliuojančio vainiko kabinimas. Tai vainikas su keturiomis žvakelėmis. Pirmoji žvakė, pagal europietišką tradiciją, daugelyje krikščioniškų valstybių uždegama sekmadienį, likus keturioms savaitėms iki Kalėdų. Ji simbolizuoja šviesą, kuri ateis į pasaulį sulig Kristaus gimimu. Kiekvieną po to sekantį sekmadienį uždegama dar po vieną žvakę. Paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas dega jau visos keturios žvakės, apšviesdamos tą vietą, kur yra vainikėlis (tai gali būti ir bažnyčios altorius ir stalas namuose).

Varpeliai. Jų kabinimo tradicija į krikščionybę atėjo iš stabmeldystės švenčių laikų. Kai žemė atšaldavo, žmonės galvodavo, jog Saulė numirė ir ima viešpatauti piktosios dvasios. Kad jas nuvaikytum, reikia labai garsiai triukšmauti. Iki mūsų dienų išliko priešnaujametinė tradicija skambinti varpeliais, tuo pat metu garsiai dainuojant ir šaukiant.

Naujametinė eglutė paukščiams. Tai – skandinaviška tradicija. Žmonės bando dalintis savo šventės džiaugsmu su kitomis gyvomis būtybėmis. Paukščiams išnešama sėklelių ir duonos trupinėlių. Atskridę sparnuočiai liudija, kad Naujieji metai bus laimingi.