Sukanka 100 metų, kai buvo pasiektas Pietų ašigalis

Taip jau nutiko, kad norvegų ekspedicija beveik penkiomis savaitėmis aplenkė tuo pat metu Pietų ašigalio siekusią britų komandą „Terra Nova Expedition“, kuriai vadovavo Robertas Falconas Scottas. R.Amundseno grupė saugiai grįžo į savo bazę, o štai R.F.Scottui ir jo bendražygiams (jie Pietų polių pasiekė 1912 sausio 17 d.) grįžti nebuvo lemta – ekspedicijos nariai žuvo, iki artimiausios pagalbinės stoties likus 11 km.

Paradoksalu, tačiau laivų savininko sūnus R.Amundsenas planavo tyrinėti ne Antarktidą, o Arktį ir pasiekti Šiaurės ašigalį. Beje, šis pirmą sykį buvo aplankytas 1908 m. balandžio 21 d. JAV tyrinėtojo Frederico Cooko ir dviejų inuitų genties vyrų, tačiau dėl įrodymų stokos oficialiu pirmuoju žmogaus apsilankymu Šiaurės ašigalyje pripažintas kito amerikiečio Roberto Peary ekspedicijos mėginimas, įvykdytas po metų, 1909 balandžio 6 d.

Tačiau grįžkime prie R.Amundseno. Norvegas planavo ilgalaikį dreifavimą ledo sukaustytu poliarinių tyrinėjimų laivu „Fram“ ir jau buvo pradėjęs ieškoti finansinių rėmėjų. Tačiau pasiruošimą žygiui į šiaurę nutraukė 1909 m. atskriejusi žinia, kad Šiaurės ašigalyje jau pabuvojo R.Peary.

Wikimedia.org nuotr./Roaldas Amundsenas

R.Amundsenas tuomet pakeitė ne planus, o kryptį – ėmė ruoštis ekspedicijai į Pietų ašigalį. Tiesa, nerimaudamas, kad rėmėjų ir palaikančiųjų gretų nepraretintų būgštavimai dėl didžiulio atstumo, R.Amundsenas savo ekspedicijos krypties pakeitimą išlaikė paslaptyje. Pradėjus žygį 1910-ųjų birželį, dauguma jo laivo įgulos buvo įsitikinę, kad plaukia dreifuoti į Arktį.

Pirmąją žmonijos istorijoje antarktinę stotį, pavadinimu „Framheim“, R.Amundseno komanda įrengė Banginių įlankoje (angl. – „Bay of Whales“), Rosso šelfiniame ledyne. Po ištisų mėnesių ruošimosi, sandėlių įrenginėjimo ir kelių nevykusių startų R.Amundsenas su bendražygiais Pietų ašigalio link pajudėjo 1911 m. spalį.

Keliaudami savojo tikslo link, žygeiviai atrado Axelio Heibergo ledyną, kuris jiems atvėrė kelią į poliarinį plokščiakalnį (poliarinį plato) bei, žinoma, į Pietų ašigalį. Ekspedicijos sėkmę nulėmė tai, kad jos nariai puikiai šliuožė slidėmis ir naudojosi šunų kinkiniais. Šios kelionės metu R.Amundseno komanda taip pat atrado didžiulį ledu padengtą kyšulį – Karaliaus Edvardo VII Žemę.

Deja, R.Amundseno sėkmę gerokai pritemdė herojinė konkurento R.Scotto ekspedicijos žūtis.

Nors dėl R.Amundseno sumanymo įslaptinti savo ekspedicijos tikslą jis buvo kritikuojamas, nūdienos geografijos istorikai norvego ekspediciją ir pasiekimą visiškai reabilitavo, o abiejų Pietų poliaus atradėjų – R.Amundseno ir R.Scotto – garbei, jų pavardėmis pavadinta visai greta Pietų ašigalio pastatyta nuolatinė mokslinių tyrimų stotis.

Pietų ašigalio atradėjas gimė 1872 m. laivų savininko šeimoje, gyvenusioje netoli Kristijanos (dabar – Oslas). Būdamas 21-erių jaunuolis metė medicinos studijas Kristijanos universitete ir įsiprašė jūreiviu į ruonių medžiotojų laivą „Magdalena“. Taip R.Amundsenas pirmą kartą plaukiojo Arkties vandenyse. Po keleto kelionių Roaldas tapo antruoju kapitono padėjėju. Kai neidavo į jūrą (jūreivių liaudies išmintis byloja, kad vyrai į jūrą eina, o plaukia tik skiedra, šiaudas ir š...das), R.Amundsenas raižytose gimtosios šalies vietovėse tobulindavo slidinėjimo įgūdžius.

1896 m., įkvėptas tėvynainio Fridtjofo Nanseno žygių, R.Amundsenas tapo belgų antarktinės ekspedicijos šturmanu laive „Belgica“, kuriam vadovavo kapitonas Adrienas de Gerlache. 1898-ųjų pradžioje laivą prie Antarktidos tyvuliuojančioje Belingshauzeno jūroje beveik vieniems metams sukaustė ledai. Tai buvo pirmoji antarktiniuose vandenyse praleista R.Amundseno žiema.

Keliautojo „antarktinį krikštą“ lydėjo depresija, badas, įgulos narių pamišimai ir poliarinių keliautojų prakeiksmas – skorbutas (vitamino C stokos sukelta liga, pasireiškianti odos ragėjimo sutrikimais ir besiplečiančiu kraujavimu – kraujas išsilieja odoje, raumenyse, vidaus organuose, prasideda dantenų uždegimas).

Tačiau R.Amundseno aistros poliarinėms kelionėms visa tai nenumaldė. Norvegas uoliai dėjosi į galvą kiekvieną poliarinėse kelionėse patirtą akimirką ir kaupė neįkainojamą patirtį.

Simboliška, tačiau būtent laivo „Belgica“ ekspedicija laikoma pradžia periodo, kuris vadinamas Herojine Antarkties tyrinėjimų epocha. „Belgica“ pėdomis netrukus pasekė Jungtinės Karalystės, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos laivai. Tačiau iš pragaištingos kelionės 1899-aisiais sugrįžęs R.Amundsenas dairėsi į šiaurę. Pasitikėdamas savo jėgomis vadovauti ekspedicijai, jis buvo pasiryžęs laivu įveikti Arkties vandenynu besidriekiantį Šiaurės Vakarų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną.

Wikimedia.org nuotr./Greta Amundseno-Scotto mokslinių tyrimų stoties – stulpelis, žymintis Pietų ašigalio vietą.

Ledinį labirintą Šiaurės Amerikos žemyno šiaurine pakrante nuo Grenlandijos iki Beringo sąsiaurio R.Amundsenas įveikė mažu, arktinėms kelionėms pritaikytu vienstiebiu burlaiviu „Gjøa“. Keliautoją globojo ir finansavo F.Nanseno rėmėjas, Švedijos ir Norvegijos karalius Oskaras. Kelionę su šešių žmonių įgula pradėjęs 1903 m. birželį, Ramųjį vandenyną R.Amundsenas pasiekė 1906-aisiais. Jūrininkus ištisus šimtmečius žudęs Šiaurės Vakarų kelias pagaliau buvo įveiktas. 34-erių R.Amundsenas tapo tautos didvyriu ir vienu iš labiausiai pripažintų pasaulio poliarinių tyrinėtojų.

XX a. pradžioje buvo kilęs pats tikriausias arktinių ir antarktinių ekspedicijų bumas. 1906 m. lapkritį po dar vieno nesėkmingo mėginimo pasiekti Šiaurės ašigalį grįžo amerikietis R.Peary. Jo tuo metu rekordinis pasiekimas buvo 87° 6′ šiaurės platumos. R.Peary nedelsdamas pradėjo ieškoti rėmėjų naujai ekspedicijai.

1907 m. liepą šiaurėn leidosi daktaras F.Cookas – buvęs R.Amundseno įgulos draugas laive „Belgica“. Oficialiai ši kelionė buvo laikoma medžiokline išvyka, tačiau sklido kalbos, kad F.Cookas mėgins pasiekti Šiaurės ašigalį. Po mėnesio į pietus, prie Antarktidos krantų, išplaukė brito R.F.Scotto ekspedicija.

R.Amundsenas nematė reikalo britams užleisti Pietinio poliaus atradimo garbę ir viešai paskelbė apie antarktinės ekspedicijos perspektyvas. Ir nors norvegas prioritetu pasirinko ketinimus šturmuoti Šiaurės ašigalį, jam buvo lemta pirmajam pasaulyje pasiekti Pietų ašigalį.