„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 12. Akimirkos, kurias norisi atsukti atgal – prarastas turtas Ekvadore

Nuotraukų galeriją iš Kolumbijos džiunglių miestelio San Augustino ir paskutinių keliautojų poilsio dienų Kolumbijoje rasite čia.

Greitgrisim.lt nuotr./Poilsis San Augustine

Po ko gero geriausiai praleisto laiko San Agustine, privalėjom nenorom išvažiuoti. Laikas tiksi, pinigai kapsi, taigi metas į Ekvadorą. Dvi transportinės vingiuotos dienos per kalnų grandines. Autobusais, camionetaomis ir taksi galiausiai pasiekiame Ekvadoro sieną, o po keleto valandų ir sostinę Kitą.

Pirmosios dienos nuteikia į gerą. Važiuoti autobusu labai pigu, valgyti nebrangu, miegoti – žiūrint kur. Pirmą vakarą atvykstam vėlai, neturim laiko ilgai rinktis. Taksistas nuveža į vieną „hostelį“, kuris nebeturi vietos, vėliau siūlo kitą – „Secret garden“ – kuris turėjo tik velniškai brangų dvivietį. Neliko nieko kito, kaip po pirmos nakties iš ten išsinešdinti. Nepatiko mums nei kainos, nei personalas, nei lankytojai, kurie ties kiekvienu kampu kalba, kaip viskas jiems čia „awful“ (pasibjaurėtina) arba „crazy“ (pamišę) arba „stupid“ (kvaila). Likusioms dienoms apsistojame mažame jaukiame „New Bask“ viešbutyje. Čia dirba ir gyvena visa šeima, kurie atsimena mūsų vardus, visada pasisveikina, atsisveikina, nusišypso, pigiai skalbia, o vietoje to, kad klausytume amerikonų “awful“ ir „crazy“, pabendraujame ispaniškai su keliautojais iš Kolumbijos, Čilės ar to paties Ekvadoro.

Kito skirtumą pajaučiame iškart. Pirmiausiai tai žmonės. Lyginant su kolumbiečiais, brazilais ar venesueliečiais, jie ramesni, mažiau kalbantys, mažiau spoksantys, drovesni paklausti ar prieiti. Visur jaučiamės kiek stebimi, bet tik žvilgsniai susitinka, ekvadorietis savas akis iškart nusuka. Atseit net nežiūrėjo. Nuo kitų miestų Kitas skiriasi ir savo architektūra, kuri ir yra pagrindinis šio miesto išskirtinumas. Vadinama „kitiečių“ mokykla, kur susimaišė užkariautojų ispanų bei iš čia pat kilusių indėnų idėjos. Spalvinga ir jauku.

123rf.com nuotr./Ekvadoras, Kitas

Ir paskutinis dalykas, kuris mums pasirodė kitoks, nei iki šiol, tai turistų kiekis. Jų čia tikrai labai daug. Nuo baltakojinių pensininkų iki „holivudinių“ banglentininkų, kurie čia atvažiavo savo bangos ieškoti. Mums pasirodė kiek per daug, bet kiekvienam skirtingai.

Čia ramiai pagyvenam penkias dienas. Viskas atrodo jauku ir gražu, jaučiame turbūt dar nuo Kolumbijos užsilikusią ramybę ir pasitikėjimą aplinkiniais. Nesižavim taip, kaip Kolumbija, bet jaučiamės gerai. Šeštadienį važiuojame iki Otavalo turgaus per visą miestą, sekmadienį parke, pirmadienį senamiestyje, vakarais pas indą valgome „shawarma“ – taip po truputį patiriame gerąją Kito pusę.

Paskutinė diena Kite. Daiktai supakuoti, kaip visada: dvi didelės kuprinės ir viena mažoji ant priekio. Išsiregistruojam iš viešbučio, kur mieloji šeimininkė pasiūlo sutaupyti pinigų ir vietoj taksi už 10 USD paeiti tris kvartalus iki troleibuso, kuris nuveš ten pat vos už 0,5 USD. Ir štai paskutiniai darbai iki lemiamo momento – užsirezervuojame viešbutį Latacungoje, nusiimame pinigų bankomate ir jau šiaušiame iki troleibuso su kuprinėm ant pečių.

Einame judria gatve. 12.51 vietos laiku. Staiga Andrius pajaučia, kad kažkas aptaškė kelnes. Pauosto – šūdai! Turbūt niekam nepatiktų. Nepatiko ir Andriui, iškart pamėlynavo iš pykčio. Netrukus viena moteriškė atbėga į pagalbą – paveda keletą metrų į šoną, prie automobilių nuomos tvoros, prie pat vartų, sako ten turėtų būti tualetas, bet, pasirodo, nebėra, tuomet duoda servetėle ir bando visaip padėti. Mes, kaip ir visi darytų, nusiimame kuprines, padedame prie akių, visas prie tvoros ir prasideda valymo darbai. Tuo tarpu geroji pagalbininkė mažąją patraukia kokiu metru, arčiau vartų, už nedidelio kampo, sakydama „čia saugiau“. Pykčiui dar neatslūgus, toliau valantis kelnes pribėga dar vienas „pagalbininkas“, kuris su servetėle pradeda valyti kelnes. Didžiulė sumaištis dėmesys išblaškytas. Net nepastebime, kaip staiga liekam dviese. Andriui svarstant, kur čia pasikeisti kelnes, akis užkliūva už vietos, kur buvo mažoji kuprinė. Jos nebėra!

Nuostaba, mini šokas, pyktis, susinervinimas, pasimetimas, dėkingumas(?), šokas, panika, neviltis. Taip mūsų savijauta keitėsi per dvi minutes, kai nuo eilinės kelionės iki autobuso diena virto pačia blogiausia iki šiol buvusia. Visos šios, ir dar daugiau kitų blogų savijautų lydėjo keletą dienų, per kurias pamatėme antrąją, visai kitokią, blogąją Kito pusę.

Policija čia verta atskiros istorijos. Su ja prasidėjome iškart ir užtrukom tris dienas. Čia labai daug policijos rūšių, dėl to jas vadinsiu nieko nereiškiančiomis raidėmis. Vos suvokę kas atsitiko sėdam į pirmą pamatytą policijos mašiną, vadinkime policijos A, mašiną 1. Išrėkę, kad prieš dvi minutes mus apvogė, ir moteris, kurią įtariame nubėgo „štai ta“ kryptimi, sulaukėme policijos A1 pagalbos. Jie susuko vairą į tą kryptį ir… atsistojo į automobilių spūstį. Jokių sirenų, jokių švyturėlių, nieko. Eglė atsidaro duris ir bėga tikrinti spūstyje stovinčių autobusų. Kai mašinoje likęs Andrius, policininkui pasiūlo prisijungti, šis irgi išlipa. Tik kai Andrius bėga iki trečiojo autobuso, policininkas uždūsta ir palieka jį vieną. Nieko, visi autobusai tušti. Grįžtame į policijos mašiną ir laukiame tolesnių A1 pareigūnų veiksmų. Pastarieji sugeba padaryti kelis posūkius, o mums klausiant, ką jie daro, šie nesugeba aiškiai paaiškinti. Tik pasako, kad reikia blokuoti korteles. Ne gana to, vėliau juos sustabdo kažkokia moteris su kažkokiu lapu ir paprašo kažkur pavežti. Pareigūnai ramiais veidais mums pasako pasislinkti ir priimti keleivę.

Po kelių minučių mus išleidžia prie kitokios policijos nuovados. Pavadinkime B1. Labai svarbu paminėti, kad šios policijos pavadinime figūruoja žodis „turistica“, tačiau kalbančių angliškai čia buvo tiek pat, kiek nustebusių dėl vagystės ar norinčių mums padėti – nei vieno. Surašė eilinį popiergalį, paprašė pasirašyti, padavė kopiją, o originalą padėjo į didelę krūvą tokių pat lapų. Tik su skirtingais vardais ir skirtingais pavogtais daiktais. Į klausimą, ar įmanoma kažkaip susigrąžinti daiktus, jie atsako labai ramiai ir be jokių ketinimų: „labai sudėtinga“. Daugeliui turistų visi reikalai su policija baigiasi čia.

Pykčiui neatslūgus grįžtame į sankryžą, kur mus apvogė. Patys nežinodami, ko ten grįžtam, bandėm pasikalbėti su batų valytojais, kurie galėjo kažką matyti. Šie tik purto galvas. Apsauginis buvo naudingiausias, nes parodė vaizdo kamerą, kuri stebi visą sankryžą. Čia neviltį vėl keičia pyktis, tik šįkart ant policijos B1. Grįžtame ir aiškiname, kad ten yra kamera, ir jie gali pasižiūrėti visą nusikaltimą. B1 policiją mūsų tokį grįžimą supranta labiau, kaip kad mes norėtume pasižiūrėti nusikaltėlius ir iškviečia dar vieną policijos ekipažą, kurį vadinsime C1. C1 po ilgų ieškojimų mus nuveža į patį apsaugos kamerų centrą, kur tik geranoriško viršininko pagalba pavyksta pamatyti įrašą. Paaiškėja, kad kamera sukiojasi į keturias puses, taigi mūsų nelaimė įamžinta labai fragmentiškai ir iš pirmo žvilgsnio nekokybiškai. Darbuotojai patikina, kad kitą dieną galime pasiimti mums įrašytą CD, kur viskas matysis geriau. C1 pareigūnai antrina, kad būtinai čia turime atvykti disko ir vėliau vykti į kažkokią kitą policiją. Žodžių, tvarka prastesnė nei su sveikatos apsauga Lietuvoje – viskas, ką turi, yra tai, ką pasidarai pats. Suinteresuotumas padėti lygus nuliui.

Po dviejų dienų nusprendžiame grįžti prie reikalų su „padėk pats sau“ policijos sistema. Pirmiausiai vykstame atsiimti disko, kur reikia laukti dvi valandas, nes be viršininko raštų čia niekas nevyksta, o grįžus jam, pasirodo jų ir nereikėjo – pakako jo linktelėjimo ir paliepimo tuoj pat duoti diską. Toliau sekė dar viena institucija – turizmo ministerija. Šią rekomendavo mūsų viešbutis. Ir vėl naudos nedaug, nes nusileidęs už turistų saugumą atsakingas žmogus tik iškviečia policiją A2, kuri turi mus nuvežti kažkur, kur į mūsų problemą bus įsigilinta ir prasidės tyrimas. Bėda, kad šie atvyksta su motociklu ir mums nėra kur sėstis. Tuomet pastarieji pakviečia kolegas A3, kurie jau atvyksta su savo džipu, sėdi ne dviese, o net trise. Važiuoja neaišku kur ir neaišku kodėl, bet skirtingai nei kolegos A1 visur su švyturėliais ir įsijungdami sireną. Klausydami „house“ muzikos, juokaudami, šie veža į nuovadą, kur A4 pareigūnai pasako, kad tai reikalas su užsieniečiais, taigi reikia kreiptis į tą pačią policiją B. Dar kiek pasiblaškę po miestą, kaip nebaudžiami gatvių „nachalai“, A4 išleidžia Andrių ten, kur viskas prasidėjo, prie policijos B nuovados.

Paskutines viltis užmuša čia buvę (B2) pareigūnai. Net nepažiūrėję, kas yra diske, šie atsakė, kad jau penktadienio vakaras, be to savaitgalį niekas nedirba, dėl to reikia grįžt pirmadienį ir šie pradės tyrimą. Taigi pagalbos prašėm bent 8 skirtingų pareigūnų iš 4 skirtingų institucijų. Išvada: su policija nereikėjo net prasidėti. Visa laimė, kad laiko daug nesugaišome.

Jau kitą dieną po vagystės savo daiktus bandėm rasti patys. Ėjome į technikos parduotuves, norėdami pirkti naudotą kompiuterį ar fotoaparatą. Apsimetėm, kad norim daug pigesnio, naudoto. Ir mus galiausiai nukreipė į labai šiurpią vietą. Tai naudotų daiktų prekybos centras-turgus. Penki aukštai kioskų prigrūstų visokiausių daiktų. Net ne naudotų, o akivaizdžiai vogtų. Fotoaparatai, iPodai, laikrodžiai, video kameros, saulės akiniai, atminties kortelės, šveicariški peiliukai ir daugybė kitų daiktų, kuriuos vienaip ar kitaip pavogė iš turistų. Šalia to, ne tik iš turistų bet ir vietinių pavogti telefonai, kurių čia begalė. Matome, kaip pas vieną ar kitą kioskininką įlenda apdriskęs, treningais apsirengęs „greičiausiai vagis“, kiosko durys užsidaro, o po kelių minučių vagis išeina su pinigais. Dar vienas sandoris, dar vienas vogtas daiktas, kurį po savaitės kitos kažkas nusipirks. Net nenuostabu, jei tas kažkas bus policininkas, nes ir jų čia nemažai, besižvalgančių „mandresnio“ telefono ar laikrodžio. Jausmas vienas – šlykštu. Ir jį mes patiriam penkias dienas, kasdien čia eidami ir ieškodami savo daiktų. Nieko, nei vieno mūsų daikto. Tik melas, neva šie daiktai naudoti, o mažiau nudėvėtus kioskininkai drąsiai vadina naujais.

Nuostoliai dideli, labai dideli: kompiuteris, fotoaparatas su dviem objektyvais ir keliais kitais daiktais, išorinis kietasis diskas, akinių dėklai ir Eglės akiniai, Eglės megztinis, gertuvė. Bet čia dar tik daiktai. Viskas nebūtų taip blogai, jeigu ne pagrindinė netektis, kuri, ironiška, bet vagims neatneš jokios naudos – tai visos mūsų nuotraukos padarytos šioje kelionėje. Liko tik tos, kurias dėjome į šiuos pasakojimus. Reikia prisipažinti, kad kai kurios, pačios geriausios, čia nepatekdavo. Būtent dėl to šiame įraše ir nėra nei vienos nuotraukos. Tą akimirką atrodė, kad blogiau būti negali.

Pasirodo – gali. Tą patį vakarą, po savo nelaimės grįžtame į savo viešbutį. Kieme sutiktam kolumbiečiui paklausus, papasakojam kas nutiko. Jo reakcija: „jus irgi apvoge?!“. Mūsų reakcija: „kaip suprast irgi…?“. Tik tada pastebėjome greta sėdinčią šveicarę, pamuštomis akimis, kurią praeitą naktį smaugė ir pavogė visus daiktus prie pat viešbučio durų. Ir tai nevienintelis atvejis.
Per šešias dienas, kurias dar buvome Kite ieškodami savo daiktų, viską matėme kitomis akimis. Žmonės atrodo kvaili, primityvūs, pateisinantys vagystes ir lengva sąžine perkantys vogtus daiktus. Į visus pradėjome žiūrėti įtariai. Net matant mokinius, kyla mintis, kiek iš jų užaugę eis vogti. Bet tokios mintys tik slegia, reikia mesti viską iš galvos ir greičiau palikti Kitą.

Perkame naują fotoaparatą, naują kompiuterį ir mauname link Kotopaksi vulkano ir gamtos aplinkui jį. Nuostoliai dideli ir verčiantys kai kurių kelionių atsisakyti, bet keliauti be fotoaparato būtų dar blogiau.

Eglės pastaba: blogiau galėtų būti tik keliavimas be vyro. Šviesiai, mėlynakei, europietei draugei (ir priešei) vienai į Kitą važiuoti nepatarčiau. Nebent yra noro kelis vyrus susirasti.

Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt