„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 18. Atostogos ir atnaujintos šukuosenos geriausiame Peru paplūdimyje Mankoroje

Jau dviejuose įrašuose minėjau Mankorą. Tai pagaliau apie ją ir apie mus joje.

Pats miestas yra prie vandenyno. Kaip ir daugelis kitų ir šis kurortas kažkada tebuvo žvejų kaimas, kol neatėjo turistai ir visko nepakeitė. Dabar Mankora laikoma pačiu geriausiu paplūdimiu, kokį turi Peru. Nėra jis jau toks geras, lyginant su Karibų jūros paplūdimiais, bet atmosferą turi ir keliautojai čia mielai sustoja.

Greitgrisim.lt nuotr./Spalvoti nameliai

Sustojome ir mes. Lėtas miesto ritmas mus pagavo.  Jautėmės kaip tikrame kurorte, kai per dieną geriausiu atveju du kartus nueini iki vandens, tris kartus pavalgai ir daug miegi. Atradę pigiąją pusę, vaisius ir visokius kiaušinius pirkome turguje, pietums valgėm „ceviche“, o nakvojome pigiausioje vietoje. Taigi per dieną niekaip neviršydavome 30 USD. Kadangi kainos mūsų nevijo, patys savęs irgi netempėm lauk.

Greitgrisim.lt nuotr./Žvejybiniai laivai

 

Pabundam 9:00, išsiropščiam geriausiu atveju 10:00, pusryčiai apie 11:00, o čia pat ir pietūs. Vėliau poilsis ant karšto smėlio, grįžus dar į baseiną, šalto arbūzo viena kita riekė. Vakarienė, interneto džiaugsmai ir filmas prieš miegą. Visa tai – kasdienė programa.

Greitgrisim.lt nuotr./Žuvies laukianti paukštis

 

Tiesa, buvo vienas darbas. Reikia kirptis. Daugiau ar mažiau, bet reikia abiems. Kirpyklą radome vieną. Pagal tai, ką iki šiol esame matę, atrodė neblogai (čia apie interjerą labiau). Aišku, kai yra šiek tiek rizikos ir netikrumo, tai „vyram pirmenybė“. Andrius renkasi konservatyviai ir patikrintai – pasiteirauja, koks ilgiausias kirpėjos mašinėlės antgalis ir paprašo juo naudojantis nuskusti galvą. Kirpėjai suklysti galimybių nedaug. Ir ji nesuklysta. Andrius pakenčiamai ir praktiškai.

 

Eglė prašė tik patrumpinti galiukus. Gal tik gale kiek labiau nei priekyje. Vėlgi, suprasdama riziką, Eglė papaišo ant popieriaus ir dar kažką panašaus žurnale radusi parodo. Kirpėja tik linkčioja lyg viskas jai ir taip aišku, neva būtų kokia aukštosios mados atstovus kerpanti profesionalė. Tik visas profesionalumo įspūdis išgaruoja tada, kai ši pasiima paprasčiausias kanceliarines žirkles, tokias kaip mokykloje vaikai braižybinį (tą storesnį) popierių karpo, ir pradeda. Rezultatas, kaip ir galima buvo tikėtis, Eglės netenkina. Realiai išėjo, kad viską patrumpino iki vienodo ilgio.

 

Apie plaukų plovimą prieš kerpant ar po kirpimo nėra jokios kalbos. Net buvusio kliento ar kelių plaukus pamindai eidamas link kėdės. Bet ir skundų jokių negali būti. Klientas niekada neteisus, nes čia mokame vos po keturis litus (taip, taip – lietuviškus) kiekvienas. Per daug nesusinervinam. Čia net ir su gražiausiai šukuosena būtume panašūs į laukinius, o iki reiks grįžti į Lietuvą, plaukai ataugs.

 

Kad kasdien nenusibostų, tai vieną dieną Andrius vėl bandė banglentes. Šįkart savarankiškai ir nesėkmingai. Bangos toli, reikia ilgai plaukti iki jų, sunku pagauti ir t.t. Gal tik kokius du kart pavyko atsistoti ir viskas. Tolimesnės treniruotės paliekamos ateičiai, kur daugiau ir lengvesnių bangų bus.

 

Dar jodinėjom su žirgais po paplūdimį. Tik nereikia įsivaizduoti visokių romantiškų situacijų iš „tobulų“ vestuvinių nuotraukų, kurias nusaldina prasti fotografai arba reikalauja tai daryti savimylos užsakovai, kad draugams galėtų baisingai girtis. Iš tikrųjų joji sau ir tiek. Vėjas stiprus, atrodom kaip laukiniai, laukiniam pliaže ant neklusnių arklių, kurių vienas sugebėjo išsituštinti prie pat vandens. Visa laimė, kad ten niekas nebevaikšto. Bet jei arklių šeimininkas nepergyvena dėl to, nepergyvenam ir mes.

 

Kitom dienom dar vaikščiojom pajūriu. Matėm ir laivus remontuojančius darbininkus ir prabangias vietas, kur atostogauja kitas keliautojų, o gal net labiau poilsiautojų sluoksnis – terasoje lova, su vaizdu į vandenyną, bet baseinas už nugaros.

 

Laukiniai šunys Peru. Jų paplūdimiuose sutinkame nemažai. Tačiau čia, Peru, jie visi atrodo kur kas labiau veisliniai. Ar bent jau netolimi veislinių šunų giminaičiai. Vienas auksinis retriveris, kurį sutikome dvi dienas iš eilės visai vieną ir be antkaklio (tai nebūtinai reiškia, kad jis neturi šeimininkų), atslūgus vandenynui šoka į likusias balas žaisti su žuvimis. Tiksliau, jis žaidžia, loja, o jos, greičiausia, tik plaukia tolyn nuo jo.

Greitgrisim.lt nuotr./Kompaniją paplūdimyje paleikęs šuo

Greitgrisim.lt nuotr./Atostogos Mankoroje

Taip su visais smagumais ir pigumais čia prabuvom visą savaitę. Buvo tikros atostogos, nes net ir nuo kelionių, pasirodo, kartais reikia pailsėti.