„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 20. Antras svarbiausias po Maču Pikču archeologinis atradimas Peru – Kuelapas

Taip anksti, kad net nežinome kur čia dėtis. Penkios valandos ryto, tamsoka, žmonių gatvėse – vienas kitas. Prisimename pirminį planą iškarto važiuoti į Kuelapą, miestą už keturių valandų kelio. Tačiau vietiniai ekspertai skuba atsakyti, kad vienintelis autobusiukas ten išvažiuoja 3.30 val. ryte! Tokia neįprasta situacija nuveja mus miegoti, o po to ir po miestą pasibastyti.

Čiačiapojas – miestas kalnuose, kurį pastatė ispanų konkistadorai kolonizuodami šiuos kraštus. Vietiniai, save vadinantys tuo pačiu čiačiapojas vardu, šiose apylinkėse gyveno jau nuo 900-tųjų metų. O atėjus ispanams XVI a. noriai su šiais bendradarbiavo, nes priešas buvo bendras – inkai. Ispanai su inkais kovojo, o čiačiapojas žmonės ispanams padėjo, nes inkai vos prieš nepilną šimtmetį buvo juos nukariavę. Būtent dėl to mieste retai išgirsi kečujų (vietinių žmonių, gyvenančių daugiausiai kalnuose) kalbą, o visi kalba sunkiai suprantamu ispanų dialektu.

Bariukai dirbo iki paryčių, o prie vienos bažnyčios buvo surengtas visas renginys, kur visi ragavo vietinius patiekalus, įskaitant ir keptas jūrų kiaulytes.

Atvažiavome irgi geru laiku. Visai netaikant, tiesiog taip išėjo. Ši savaitė – turistinė savaitė (isp. „semana turistica“). Švenčiančių turistų nepastebėjome, užtai vietiniai tikrai šventė. Bariukai dirbo iki paryčių, o prie vienos bažnyčios buvo surengtas visas renginys, kur visi ragavo vietinius patiekalus, įskaitant ir keptas jūrų kiaulytes.

Visi – tai visi vietiniai ir nė vieno turisto. Mes jautėmės vieninteliai. Tačiau nuo maistų mus sulaikė nestipriai supykę mūsų skrandžiai (kitą dieną jau viskas gerai buvo). Šventė atrodo paprastai: penkios nedidelės palapinės su maistais ir stalais, kažką per mikrofoną vapantis vedėjas, o jam nevapant groja Emiro Kusturicos stiliaus muzika (tokia, kaip filme „Katytė juoda, o katinas baltas“), kur dominuoja dūdos ir mušamieji. Neaišku, ar vietiniams nelabai pavyko ritmiškai ir sutartinai groti, ar tai buvo daroma specialiai, bet vistiek „skambėjo“.

Greitgrisim.lt nuotr./Kuelapas

Iš šono visas tas šventimas, nors ir nėra masinis, atrodo keistai, nes dideliu turistų srautu miestas pasigirti tikrai negali. Įvertinus, ką šis miestas turi parodyti, vietiniai, greičiausiai, turėtų labiau raudoti nei džiaugtis. Apylinkės pilnos senųjų čiačiapojas genčių bei inkų iškasenų, kurios net ne visos deramai ištirtos. O Kuelapos miestas, į kurį kitą dieną važiuosime, yra antras svarbiausias atradimas po Maču Pikču. Lyginant tik šių dviejų vietų turistų srautus, Kuelapa gauna į kaulus smarkiai – apytiksliai 60 prieš 3 000 turistų per dieną. Aišku mes tuo džiaugiamės. O pasirodo, kad per turistų savaitę agentūra irgi švenčia. Kainą dienos turui iki Kuelapos atpigina gerokai – tiek gerokai, kad išeina beveik tas pats, kas su tuo ankstyvu rytiniu autobusiuku važiuoti ir velniai žino, kada grįžti.

Greitgrisim.lt nuotr./Senasis miestas

Pati Kuelapa atrodo tikrai įspūdingai. Sakoma, kad tai ne mažiau svarbus ir didingas miestas nei pats Maču Pikču. Miestas ant kalno, tačiau lyg to būtų negana, vietoje kokios europietiškos viduramžiškos tvoros, iš akmenų pastatyta platforma, pakelianti visą miestą dar aukščiau (vienur keliais, kitur keliolika metrų). Spėjama, kad šiam miestui pastatyti prireikė daugiau akmens nei didžiajai Egipto piramidei. Palikti vos trys siauri įėjimai, taigi miesto gynyba atrodo gerai apgalvota. Kad įeinant reikia palypėti, liudija ir lamų slystelėjimų žymės įsispaudę akmenyje. 

Greitgrisim.lt nuotr./Raštai ant sienų

Greitgrisim.lt nuotr./Raštai ant sienų

Kuelapą pradėjo statyti čiačiapojas gentys ir nuo 900 iki 1100 mūsų eros metų miestas augo. Aplinkiniuose kaimuose gyvenantys čiačiapojas atvykdavo čia religinėms apeigoms. Miestas buvo statomas iš apvalių namų. Stogas šiaudinis, tačiau ne bet koks – jis nepraleisdavo lietaus, tačiau viduje esantys dūmai pro stogą išeidavo. 

Greitgrisim.lt nuotr./Taip atrodė gyvenvietė.

Kiekviename name buvo po akmeninį grūstuvą, virtuvę ir ilgą tunelį, per ko ne visą namą, kuriame buvo laikomos sugautos jūrų kiaulytės. Taip pat viduje turėjo antresoles, tokius kaip antrus aukštus, miegojimui. 

Tik atėjus inkams, miestas pradėjo keistis. Vietoje apvalių namų pradėti statyti stačiakampiai. Apie tai, kad čiačiapojas sunkiai pasidavė inkų invazijai liudija ir šventyklos. Inkai užuot sugriovę senąją, šalia tepastatė savo šventyklą, taigi iki šių dienų yra išlikę tiek inkų tiek čiačiapojas šventyklų liekanos. 

O štai čia, netoli, kur sėdi Eglė, yra vieta, kur, anot istorikų, ispanai nužudė devyniasdešimt įtakingiausių miesto vyrų ir taip baigė šio miesto istoriją XVI a pradžioje.

Greitgrisim.lt nuotr./Graži panorama

Greitgrisim.lt nuotr./Čia galima išvysti ir žmonių kaulų.

Patyrimas neeilinis, kai buvome įpratę iki šiol visus archeologinius daiktus ir objektus matyti aptvertus ar už stiklo, čia galėjome vaikščioti kaip parke. Kai kas autentiška, kai kas nuvalyta nuo samanų, o kai kas restauruota ir konservuota. Net šiukšliadėžės labai gerai parinktos. 10 balų. Ir dar keli balai už tai, kad vieta neperpildyta turistų, o tai reiškia, kad ir vietiniai žmonės „nejoja“ ant visų atvykėlių.

Daugiau rasite: Greitgrisim.lt