„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 9. Ilgi braziliški kruizai – Amazonė prasideda

Atvykstame anksti ir žinome tik tiek, kad toliau norime keliauti laivu. Vien dėl vietovardžių ir rankų mostų gauname išsamų paaiškinimą, kad reikia vykti į gretimą miestelį, iš kurio visi keleiviniai laivai ir išplaukia. Matyt, girdėdamas mūsų beviltiškas pastangas bendrauti su brazilais, vairuotojas, atvežęs mus į Macapą, dar kartą užveda savo autobusą ir paveža mus kelis šimtus metrų iki reikiamos autobuso stotelės. Po valandos jau stovime uoste ir perkame bilietus į Belemą – miestą, kitapus Amazonės žiočių. Sumokame 240 realų (1 USD = 1,65 realo) ir gerą pusdienį palaukiame. Pradėjus rinktis kitiems keleiviams, pasiklausinėjam, kiek šie mokėjo už bilietą, ir po trumpo ginčo atgauname 40 realų, kuriuos permokėjom. Aišku, mums sakoma, kad už šiuos pinigus būtume gavę maitinimą. Ir gerai, kad jo atsisakėm, nes patys maistui laive išleidom kone pusė tiek.

Greitgrisim.lt nuotr./Hamakai ilgai plaukiančiame laive

Keliavimas laivu yra visai kas kita nei esame patyrę iki šiol. Braziliški kruizai, kaip mes juos pavadinome, labai smagūs ir juos būtina išbandyti tik pasitaikius galimybei. Vietoje gražių, kaip viešbučio kambarys, kajučių, kiekvienas keleivis atsineša savo hamaką ir gali jį pasikabinti ten, kur yra vietos. Nuo to smagumas ir prasideda, nes yra geresnės ir blogesnės vietos. Atėjusieji anksčiau, iš pat ryto, hamakus kabinasi antrame aukšte/denyje, kuo arčiau priekio. Kiek pavėlavusieji gauna vietas tame pačiame antrame aukšte, tik laivo gale, arčiau aromatingų tualetų. O vėliausiai atėjusiems lieka prabangios vietos pirmame aukšte, su kroviniais ir garsiais varikliais. Kartais pasitaiko, kad laivas nestovi uoste nuo ryto, o atplaukia ir paima ant krantinės laukiančius keleivius. Tada – kas pirmesnis, tas gudresnis – visi bėga, lekia, kabina hamakus vieni ant kitų ir po keleto minučių laivas atrodo kaip čigonų taboras, tik ant vandens.

Greitgrisim.lt nuotr./Sustojimas uoste

Kaip ir tikruose kruizuose, braziliškame yra maistas. Dažniausiai mokamas ir žmogui kainuoja apie 5 USD, arba maždaug tiek, kiek Lietuvoj kompleksiniai pietūs kokioje „mandresnėje“ kiniškoje vietoje. Laive patiekiamas kasdien tas pats „jovalas“: į vieną lėkštę drebia ryžių, tada makaronų, dar pupelių, paskui salotų su majonezu ir kartais pasiūlo pasirinkti „jovalo“ puošmeną – jautieną arba vištieną. Aišku, rinktis gali tik didesniuose laivuose, mažesniuose tiesiog užsisakai ir lauki, ką gausi. Ir taip tas pats maistas patiekiamas kiekvieną dieną ir pietums, ir vakarienei. Pusryčiai paprastesni – kava ir sumuštinis arba puodelis manų košės.

Greitgrisim.lt nuotr./Baras laive

Toks keliavimas upe nėra kažkokia turistų pramoga. Iš tikrųjų, keliautoją galima sutikti vos vieną kitą. Daugiausia keliauja vidutinio ir žemesnio sluoksnio žmonės. Jų moto galėtų būti toks: „kuo daugiau – tuo geriau“. Tai gali būti pritaikoma viskam – kuo daugiau „Puma“ ženklų ant padirbtų marškinėlių (kokių 15 jau gerai), kuo daugiau ryškių spalvų aprangoje, kuo daugiau aptempti moterų džinsai, kuo daugiau kvepintis, kuo daugiau prastos muzikos per telefoną, kuo daugiau maisto ir t.t. Eglę labai nustebino brazilai vyrai, kurie lakuojasi ne tik rankų, bet ir kojų nagus. Be to, jie labai daug kvepinasi. Labai daug! Jei 10 kartų purkštuko nepaspaudė, vadinasi, dar nekvepia.

Greitgrisim.lt nuotr./Vaizdai plaukiant laivu

Kaip ir pridera tikram kruiziniam laivui, braziliškieji turi pramogoms dedikuotą trečiąjį laivo denį. Ten visą dieną dirba bariukas, kuriame pardavinėjamas alus, o gražūs, kvepiantys, rimti ir tikri vyrai ten pramogauja. Pramogos tokios, kaip visur – kortos ir domino. 4 žaidžia ir dar bent 8 žiūri. O visą blogą nuotaiką ir bet kokias mintis išvaiko visu garsu leidžiama muzika.

Greitgrisim.lt nuotr./Poilsis laive

Tuo tarpu keli laive esantys keliautojai susiranda ramesnes vietas laivo priekyje, iš kur matosi Amazonės platumas, miškai ir saulėlydžiai. Laivas yra ta vieta, kur negali pabėgti nuo poilsio ir prisigalvoti reikalų, yra hamakas, knyga, gražūs vaizdai už borto ir daugybė visad norinčių bendrauti brazilų. Čia žmogaus produktyvumo lygis gali nukristi iki neregėtų žemumų. Prisimenam, kai per dieną perskaitydavom ir atsakydavom po keliasdešimt laiškų, paruošdavom kokią prezentaciją, sudalyvaudavom keliuose susitikimuose, o po to dar parduotuvė, vakarienė, filmas ar dar kas nors.

Greitgrisim.lt nuotr./Turgus Beleme

Paskutinė, bet ne mažiau svarbi kelionės laivu dalis yra stotelės. Taigi čia iškarto prisistato apsukrūs pardavinėtojai, ropščiasi į laivą ir jau 7.00 ryto rėkauja „sūris, sūris, sūris, pirkit sūrio“. Šūksniai keičiasi priklausomai nuo paros laiko, kuriuo laivas stabteli. Kol pardavėjai pardavinėja, laivo pirmame denyje vyksta iškrovimo-pakrovimo darbai, visi mėto dėžes, o išlipantys keleiviai savo mantą meta tiesiai iš antro denio.

Pirmasis kruizas nuplukdo mus į jau minėta Belemą. Apšilimui 24 valandos laive pasirodo pats tas. Iš viso po 48 valandų kelio visomis įmanomomis transporto priemonėmis, skelbiame rekreacinę dieną. Išsimiegoti, padoriai išsimaudyti, išsiskalbti, pažiūrėti filmą, paskaityti, kas naujo Lietuvoj ir pasaulyje, patikrinti, ką naujo draugai „prilaikino“ feisbuke. Per kitas dvi dienas visai neskubėdami apžiūrime Belemo turgų, kuris palieka didingą įspūdį ir tiesiog priverčia išsinešti kokosą, sultingą arbūzą, šviežių daržovių ar vietinių bobučių gaminto natūralaus šampūno. Prekeiviai visai priešingi lietuvių piktoms apgavikėms turgaus boboms – vieni kiek kuklinasi, stengiasi nepakliūti į kadrą, kiti tik šypsosi, tačiau visi iki vieno spindi nuoširdumu. Štai vienas net pradeda lupti savo parduodamus ličius ir dar kažkokius vaisius, kurių pavadinimo nežinome, ir duoda juos ragauti. Be turgaus, Belemas palieka įspūdį dideliais parkais, smirdančiu žvejų uostu ir plačiais šaligatviais, nuo kurių jau buvome atpratę.

Greitgrisim.lt nuotr./Turgus Beleme

Trys paros mieste, tada dar trys laive, ir atplaukiam iki Santaremo. Laive susipažįstame su argentiniečiu, kuris nudžiugina, kad Argentinos peso kursas, palyginus su USD, dar nukrito, su vokiete, kuri keliavo per Brazilijos pakrantę, su kita vokiete, kuri gyvena kaimelyje netoli Santaremo ir dirba gide bei pardavinėja papuošalus, dar susipažinome su prancūze, kuri metė gerą chemikės darbą farmacijos kompanijoje ir keliauja po Pietų Ameriką, bandydama fotografuoti savo pirmai parodai. Santaremas mums tik tarpinė stotelė, po valandos autobusas mus išleidžia Alter do Chao. Pasakiškas kurortas su paplūdimiu, kurio vieną krantą skalauja skaidraus vandens ežeras, o kitą – rusva upė, kuri už keleto kilometrų įteka į Amazonę. Atvykome čia žiemą, o tai reiškia, kad čia kasdien šiek tiek palyja ir didžioji paplūdimio dalis būna apsemta. Bet kokiu atveju dvi dienas puikiai poilsiaujam. Negana to, Jesusas, nakvynės namų darbuotojas, išmoko pagaminti Capirinha. Pasirodo, tai labai paprasta, o ir litras kačiasos (braziliškos cukranendrių degtinės) kainuoja 8 litus. Patys paragaujame, pavaišiname Jesusą ir dar lieka šiek tiek į kitą kelionę laivu.

Greitgrisim.lt nuotr./Paplūdimys ežero pakrantėje

Jau antrą dieną plaukiame dar vienu laivu, kompiuterio baterija baigia išsikrauti, dėl to kompiuteris ant valgomojo stalo laivo gale, kur yra rozetė. Jaučiu bent 8 į mane įsmeigtas braziliškas akis ir dar keletą jų vaikiškų už nugaros, spoksančias į ekraną. Puikusis laivas plukdo mus į Manaus – Didįjį Brazilijos miestą vidury džiunglių, kur pagaliau prisijungsime prie interneto ir įkelsim šį įrašą.